Kovo 27 d. sukanka 61-eri metai, kaip 1952 m. Bujutiškės k., netoli Ceikinių, žuvo paskutinis Ignalinos krašto partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Iki šiol apie jo žūties aplinkybes tikslių duomenų nebuvo. Žinoma, kad vadas su savo adjutantu Mykolu Cicėnu-Viešpačiu, Erškėčiu tądien buvo Bujutiškėje, Vlado Vaiškūno sodyboje. Netikėtai ją apsupo (greičiausiai būta išdavystės) stribų būrys, įvyko mūšis. Vieni šaltiniai teigia, kad abu partizanai žuvo susišaudymo metu, kitur pateikiama versija, kad, greičiausiai, nematant galimybės ištrūkti iš apsupties ir nenorint priešui pasiduoti, vadas ir jo adjutantas nusišovė. Dar viename šaltinyje užsiminta, kad žuvusio Roko veidas buvo labai subjaurotas, manant, kad taip keršydami pasidarbavo stribai, nes mūšyje žuvo jų bendražygis Ivanovas bei NKVD Ignalinos skyriaus viršininko pavaduotojas Kazadojevas…

Neseniai kalbantis su Kazitiškyje gyvenančiu buvusiu mokytoju, dabar pensininku Leonu Bagdonu, jis netikėtai prasitarė, kad žino, kaip iš tikrųjų žuvo Rokas. Dėl pačių netikėčiausių aplinkybių jis tapo tarsi tos istorijos dalele. O kas nutiko Vaiškūnų sodyboje, jam, praėjus daugeliui metų po tos 1952 m. pavasario dienos, papasakojo vienas stribas, dalyvavęs tame mūšyje, jo metu buvęs troboje, ir viską matęs savo akimis. Jis, tądien su kitais iš Mielagėnų važiuodamas į Bujutiškį, Krikonyse buvo užėję pas Bagdonus.

Tad šiandien spausdiname gerb. Leono rašinį. Ši Roko žūties versija spausdinama pirmą kartą, niekur kitur jos nerasite.

xxx

Leonas BAGDONAS

1952 m. kovo 27-oji. Pavasaris, šilta, saulėta kovo diena. Čiurlena upeliai, lankoje geltonuoja purienos. Sugrįžo varnėnai. Po šaltos žiemos bunda gamta. Namuose tik aš ir mama. Kieme privežta malkų, tad prie jų ir darbuojuos…

Staiga pasirodė kelios pastotys. Praplatintose rogėse sėdėjo vežėjai ir po du ginkluotus žmones. Pastočių buvo penkios, ginkluotų vyrų jose apie dešimt. Ties mūsų namais visi sustojo. Į namus užėjo trys vyrai su ginklais. Supratom, kad tai stribukai. Vieną stribuką paliko kieme. Pasidairęs, jis priėjo prie manęs. Dar buvo likę pusė krūvos nesuskaldytų malkų. Čia jis ir prisėdo ant kaladės.

– Kur dabar jūs važiuojat, taip ginkluoti? Jau aštunti metai, kai baigėsi karas, o ir miškinių, sako, nebelikę…

– Sviete dar visko būna. Tai apsivagia, tai susimuša, tai susikivirčija kur nors. Mes ir važiuojam, kur siunčia, – man paaiškino stribukas. – O čia, kaip suprantu, inkilai varnėnams. Duok, aš vieną pabaigsiu. Va, dar apačia ir stogelis neprikalti.

 – Gerai. Imk ir daryk kaip išmanai. Varnėnai gražiomis savo giesmėmis tau atsilygins…

Po kiek laiko stribukai išėjo iš trobos, susėdo į roges ir paskubomis išvažiavo. Užėjau į vidų.

– Ko čia jie buvo? – klausiau mamą.

– Tai, kad jie ir nepasakė aiškiai. Va, nė degtinės butelio nepabaigė gerti.

Žiūriu, užstalėje, kur jie sėdėjo, kažkoks portfelis likęs. Atidarau – o ten granata, du automato šovinių rageliai, kažkokie dokumentai.

– Vaje, sūneli, dar jie netoli nuvažiavo, gal pavysi… Atiduok tu jiems šį portfelį, kad neužsitrauktume kokios bėdos. Jie vis tiek žinos, kur pamiršo.

Nieko nelaukęs pasileidau paskui stribukus. Pasibaigus kaimui, pamačiau tą vilkstinę. Jau tolokai. Mojuoju rankomis, šaukiu – nemato manęs. Tik kai baigėsi sniego kelias ir rogės užvažiavo ant žemės, aš juos pavijau. Sustojo.

– Kas atsitiko? – klausia paskutinės pastotės stribukas. Pamatęs mano rankose portfelį, sušuko kitose rogėse sėdinčiam Kazadojevui.

– Ėėėė! Kazadojevai! O kur tavo planšetė?

Tas čiupt, čiupt aplink šonus…

– A jo majo! A blin!..

Sėdintys kituose vežimuose klausinėja vieni kitus, kas atsitiko. Kai sužino, vėl tie patys šūkčiojimai…

xxx

Po daugelio metų Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Parašyta daugybė knygų apie partizanų kovas. Skaičiau ir apie Vinco Žaliaduonio-Roko veiklą ir žūtį. Bet tiksliausiai man apie tai papasakojo tas pats stribukas, su kuriuo buvome susitikę aną 1952 m. kovo dieną. Antrąkart, gal po dešimties ar daugiau metų, aš jį atsitiktinai sutikau Vilniuje. Pasikalbėjome.

– O tada, kai varnėnams inkilą kalei, kokie vėjai ir kur jus nešė?

– Gerai, tau papasakosiu, – sako stribukas. – Tada partizaninė kova ėjo į pabaigą. Šiaurės Rytų Lietuvoje buvo likę du svarbūs partizanų vadai – Bronius Kalytis-Siaubas ir Vincas Žaliaduonis-Rokas. B. Kalytis Molėtų r. prie Stirnių ežero buvo sulaikytas ir užverbuotas. Dirbo kaip saugumo agentas-smogikas. Jam ir buvo pavesta likviduoti Roką. B. Kalytis kelis kartus kvietė V. Žaliaduonį neva į pasitarimą, bet jis neskubėjo. Kažką įtarė ar jautė. Nepavykus iškviesti ir suimti V. Žaliaduonio, saugumas pasiuntė būrį stribukų. Reikėjo vykti į Ceikinių valsčiaus Bujutiškės kaimą, kur Vlado Vaiškūno namuose buvo apsistojęs Rokas ir jo adjutantas Mykolas Cicėnas-Viešpats. Ceikiniuose stribų jau nebuvo, tad pasiuntė Mielagėnų būrį, kartu vyko NKVD Ignalinos skyriaus viršininko pavaduotojas Kazadojevas ir stribukas Ivanovas. Pagal parengtą planą mus kiekvieną pastatė į apsupimo žiedą aplink namus. Keturi užėjo į namus.

Įgiję patirties kovoti su partizanais, apsupimo operaciją atliko staigiai, netikėtai. Partizanai nespėjo nei pasislėpti, nei pasitraukti iš namų. Jie abudu pasislėpė tik ant rusiškos krosnies su plačiu koptūru, kuriuo ėjo dūmai į kaminą.

Stribukai pasisveikino. Šaimininkas pakvietė prie stalo. Vaiškūnienė atnešė užkandos. Vienas iš „svečių“ pastebėjo, kad nešant maistą Vaiškūnienės rankos labai dreba. Tada vienas iš ten buvsių stribukų V. Vaiškūną nusivedė į ūkinio pastato patalpą, vadinamą dienyku.

– Kur jie?

– Pas mus nieko nėra, – atsakė Vaiškūnas.

– Nesakai – šausiu!… Ir nušovė. Tada ten nusivedė dukterį. Jos likimas buvo toks pats: nieko nepasakius, stribukas nušovė ir ją.

Partizanai suprato, kad atėjo lemiamas momentas. Nuo krosnies kambaryje buvusių stibukų jie nematė. Virš koptūro iki lubų buvo užkalta lentutėmis. Rokas įsakė M. Cicėnui šaudyti į stribukus per tas lentutes, o pats ėmėsi deginti dokumentus. Taip jis gelbėjo daugelį žmonių nuo tremties į Sibirą. Paleidus M. Cicėnui automato seriją į stribukus, šie suvirto – kas kur spėjo. Vienas pariedėjo po lova, antras atsigulė ant grindų palei koptūro mūrą, kad iš viršaus negalėtų į jį pataikyti. Trečias, keisdamas padėtį, slėpėsi už spintos, stalo, suolų. Šaudėsi trumpomis serijomis, po tris penkius šovinius. Vieni kitų nematė. Šaudymas truko gana ilgai. Virš koptūro lentutės buvo taip sušaudytos, kad M. Cicėnas jau galėjo matyti padėtį, bet vis tiek šaudė apgraibomis, nes kyštelėjęs galvą, galėjai gauti kulką. Nuo dūmų visi kosėjo, čiaudėjo, ašarojo, keikėsi… Po lova kalenęs automatas nutilo. To stribuko, kuris gulėjo ant grindų palei mūrą, akys užbyrėjo koptūro smėliu. Negalėjo nė atsimerkti. M. Cicėnas pritrūko šovinių.

– Na, broleli, gaudyk mano automatą, o aš baigiu deginti dokumentus, – riktelėjo Rokas.

Vėl prasidėjo dvikova su tuo stribuku, kuris šaudė nuolat keisdamas padėtį. Durys priemenėn buvo atviros. Pasinaudojęs nedidele pertrauka, iš lauko į vidų įslinko Kazadojevas.

– Leiskite, aš mesiu granatą, – saviems šūktelėjo.

– Leidžiam…

Pritūpęs Kazadojevas su granata dešine puse, prisiglaudęs prie kontūro, slinko užpečkio link. V. Žaliaduonis jau buvo baigęs deginti dokumentus ir su pistoletu stovėjo už koptūro kampo. Tik tas kampas ir skyrė juos, vienas kitą jau galėjo ranka pasiekti. Kazadojevas granatą laikė dešinėje rankoje. Metant ją į dešinę, tektų mest atbulai. Todėl granatą perėmė į kairę ranką. Spragtelėjo ištraukiamas žiedas. Tuo pačiu metu, kai Kazadojevas išmetė granatą, Rokas iš už kampo kyštelėjo ranką su pistoletu ir nematydamas iššovė. Kazadojevui pataikė į kaklą. Peršovė svarbias kraujagysles. Bet sprogo ir užpečkin numesta granata, kuri nukovė abu partizanus. V. Žaliaduonio veidas granatos buvo sudarkytas, kad net atpažinti jį buvo sunku.

Buvę apsuptyje stribukai įlėkė į kambarį, kaip į pragarą. Čia tvyrojo parako, kraujo ir dūmų tvaikas.

Į lauką ištempė negyvus du partizanus ir stribuką Ivanovą. Kazadojevas peršautas dar pats išėjo į lauką, suklupęs šliaužė ir galiausiai, netekęs daug kraujo, mirė kieme. Namai sudegė. Ant sniego gulėjo du partizanai, du stribukai ir Vladas Vaiškūnas su savo dukterimi.

Ir kam viso to reikėjo?..

J. Baltakio nuotr.

Vinco Žaliaduonio-Roko dukra Nijolė Miškinienė ir sūnus Robertas Ceikiniuose prie kun. Marijono Savicko rūpesčiu įrengto memorialo Vincui Žaliaduoniui-Rokui ir kitiems Ceikinių krašto partizanams.