Skip to content

Stirnaitė į svečius įsiprašė pati

Jonas BALTAKIS

Šiųmetė žiema įgriso visiems. Žmonėms – dėl nesibaigiančių nepatogumų, gyvūnijai – dėl per storus sniego patalus sunkiai surandamo maisto ir nuolatinio naktinio šalčio. Jautresni gyventojai maisto atliekas neša ant miško gyventojų stalo. Taip darė ir buvęs mokytojas bei medžiotojas, dabar pensininkas kazitiškietis Leonas Bagdonas. Kol vieną vasario dieną malkinėje už tvarto nepamatė netikėtos viešnios iš miško – stirnaitės. Ji Kazitiškyje pirmiausiai bandė iš po sniego atsikasti obuolių sodelyje prie buvusios girininkijos, vėliau slampinėjo prie bažnyčios, dar vėliau užuovėją nuo vasario vėjų ir žvarbos surado Alinos ir Leono Bagdonų sodyboje.

Jos šeimininkas pradėjo stirnaitę maitinti ir greitai įnamė priprato, prie geradarių drąsiai artėdama vis arčiau. Po mėnesio miško viešnia tapo jau namine: maistą ima iš rankų, dieną saulės atokaitoje šildosi prie namo durų, bando užsukti ir į vidų.

– Labiausiai mėgsta obuolius, antroje jos raciono vietoje – bulvės, trečioje – morkos. O štai kopūstų nemėgsta. Bulves ir morkas supjaustome gabalais. Dieną glaudžiasi prie namo, dažnai stovi ant tako ir nė žingsnio nesitrauks, tu ją apeik, jei nori praeiti. Naktį nakvoja arba malkinėje, arba šiltadaržyje, – apie savo įnamę šypsodamasis pasakoja Leonas.

Namuose dar gyvena šunelis, du katinai, tačiau su stirna jie sutaria puikiai, dažnai visi kartu po kiemą vaikščioja.

Kodėl miško žvėrelis pasirinko žmonių draugiją, sunku pasakyti. Gal stirnos tėvai žuvo, gal tiesiog badas ir žiemos žvarba į kaimą jį atginė. Vardo stirnaitei Bagdonai nesugalvojo, sako, nemanė, kad ji taip ilgai svečiuose užsibus. Bet ta viešnage Alina ir Leonas yra patenkinti, tuo bendravimu džiaugiasi. Į kiemą stirnaitės pasižiūrėti bemaž kasdien, grįždami iš mokyklos, užsuka ir vaikai. Jiems taip pat džiugių akimirkų nestinga.

– Tik va, bėda, nežinau, kaip su ta mūsų viešnia bus toliau. Pagaliau ateis pavasaris, kaip įprasta sėsime daržus, gėlynus. Ar tas šiandienos mūsų džiaugsmas vėliau netaps kliūtimi? Vilties teikia gamtos žinovai, kurie sako: „Prasidės ruja, tiek tu savo stirną ir matysi“. Stirnų ruja būna maždaug gegužę, – pasakoja L. Bagdonas.

O kol kas stirnaitė Bagdonų sodyboje jaučiasi sava ir nieko nepaisydama bendrauja su visais gera jai linkinčiais.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *