Skip to content

Sėkmingas beraščių ugdymas

MI informacija

Šiaip jau Lietuvoje ne beraščiai rengiami, o vaikučiai sėkmingai, kaip sako neva raštingi valdininkai, išugdomi beraščiais.

Apskritai pas mus dabar visi labai mokyti. Vidurinę baigia visi, kas tik nori, ir kažko išmokę, ir nieko neišmokę, nes tokia tvarka: vaikui reikia suteikti vidurinį išsilavinimą. Kitaip tariant, vidurinio mokslo baigimo atestatą. Nors ir tai jau kažkaip kitaip pradėta vadinti: pagrindiniu išsilavinimu. Gal ir teisingai: vidurinio nebėra, yra tik pagrindinis, kurį kaip kas nori, taip ir supranta.

O paskui ir aukštojo mokslo diplomus visi gauna, kiti, kurie dirbti tingi, ir po du. Na, ne visi, tik tie, kurie netingi įstoti, o įstoti gali visi norintys, nes aukštosios mokyklos visus priima, juk joms reikia išsilaikyti, išgyventi. Kadangi tai susiję su išsilavinimu, tokių specialistų rengimo normaliu verslu nepavadinsi, čia jau tikras biznis, nes gaminami diplomuoti beraščiai.

Ir tik dabar kažkodėl valdžia suvokė, kad lietuviai nebemoka lietuviškai rašyti. Tiesą pasakius, kalbėti irgi nelabai moka. Bet juk tokia švietimo reforma jau dvidešimt metų vykdoma, o pastaruosius keletą metų švietimą tvarkę liberastai tik įtvirtino tai, kas jau seniai buvo pradėta. 

Taigi, nieko daugiau ir nereikia norėti, kai taip vaikučiai yra mokomi. Anksčiau, tais laikais, kai Lietuva buvo rusinama, kaip lietuvių kalbos buvo mokoma? Per lietuvių kalbos pamoką kokį nors pratimą reikėdavo į sąsiuvinį perrašyti. Rašydavo vaikučiai ir įsimindavo, kaip kurį žodį, ne tik tą, kuris dabartiniuose pratimuose praleistas, rašyti reikia.

O kaip dabar? Ogi pratybų sąsiuvinyje viskas gražiai išspausdinta, užtenka sakinyje tik vieną praleistą žodį įrašyti. Tad ar verta stebėtis, kad rašyti mokykloje taip ir neišmokstama. Skaitymas vaikams irgi tapo bausme, kurią reikia kuo greičiai atlikti, kad tėvai leistų sėsti prie kompiuterio. Ir visur – testai, testai, testai… Galvos pačiam sukti nereikia, atsakymai duoti, tik sugebėk atspėti teisingą.

Dabar tėvai vaikams ne paprastus sąsiuvinius už 20 centų perka, o pratybų, kuriuose viskas jau surašyta, sugromuliuota. Toks sąsiuvinis, sakysim, pirmokui jau apie 10 litų kainuoja, ir kiekvienam dalykui tokių sąsiuvinių bent trijų reikia.

O gal čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų švietimo valdininkai, užuot nurodę, kad vaikučiai pratimus ir diktantus rašytų, liepia naudotis visokiais pratybų sąsiuviniais ir testais – juk už jų rengimą ir leidybą kai kas gerus pinigėlius susižeria.

Tuo tarpu vaikučiai mokyklą beraščiais baigia.

O ką kalbėti apie grožinę literatūrą, kuri turėtų tą raštingumą ugdyti? Taigi dabar ji vaikučiams pateikiama adaptuota, kitaip tariant, suprimityvinta. Panorėjus atsakymą, kodėl taip yra, irgi nesunku rasti. Matyt, jeigu grožinė literatūra ne gatvės žargonu parašyta, visokiose švietimo įstaigose sėdintys klerkai jos nebesupranta, todėl sudėtingesnius dalykus iš klasikos reikia išbraukyti, ją prie klerkų lygio priartinti.

Kas nutinka, kai galop ateina egzaminai, visi puikiai žinome. Tada Lietuvą užgriūna stichinė nelaimė. Nepalyginsi su kokiais nors žemės drebėjimais ir cunamiais. Tada jau alpsta ir tėvai, ir mokiniai. O tokie pat beraščiai žurnalistai aiškina, kad vaikučiai per egzaminus patiria didžiulį stresą, todėl egzaminų reikia mažiau ir lengvesnių.

Ir galop paaiškėja, kad per dvylika ar kiek ten mokymosi metų lietuviško rašto taip ir nebuvo išmokta.

Mokykloje vaikus visą laiką prižiūri neaiškaus plauko specialistai, kartais vadinami psichologais. Jų priviso labai daug, jau nebe Gorčiai, o ištisi Pūrai, žmogaus teisių specialistai, tie patys, kurie visą iš Vakarų ateinantį mėšlą vadina „vertybių blokais“. Jiems reikia, kad atrodytų, jog jie dirba ir yra nepakeičiami, todėl jie nuolat suranda priežasčių, kodėl mokinius nuo pirmos klasės iki paskutinės reikia už rankutės vedžioti, kuo vėliau pradėti jiems pažymius rašyti, kuo mažiau egzaminų rengti ir nuo smurto saugoti. Rodos, šiais laikais, kai visi ekstremalių pramogų trokšta, reikėtų kiekvienoje klasėje egzaminus rengti, kad būtų aišku, kas ko vertas.

Bet ne, vaikus nuo stresų reikia saugoti. Todėl baisiausia prasideda tada, kai visokias mokyklas baigusieji pradeda ieškoti darbo. Štai tada paaiškėja, kad mokykliniuose šiltnamiuose nuo visų sukrėtimų saugoti vaikučiai gyvenimo stresams paruošti nebuvo. Tiktai tai jau paprastai jokiems psichologams neberūpi – už tai jiems nemokama. Ir apskritai tai niekam neberūpi.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *