Skip to content

Paskutiniai padūsavimai, pagaliau palydint žiemą

MI informacija

Ilgai nesitraukusi snieguota ir pūguota žiema ištuštino seniūnijų kišenes, išvargino atokiau gyvenančius žmones. Pagaliau ėmė belstis pavasaris, kuris per savaitę kitą nusineš vežimą problemų, apie kurias šiemet daug rašėme ir dar rašome (gal jau paskutinį sykį) šiame rašinyje. Neišvažiuojami keliai įgriso visiems. Žmonės dėl to kaltina valdžią, seniūnus, bet ar labai jie dėl to kalti? Pasak rajono savivaldybės tarybos nario Jono Baltakio, kad iš sniego gniaužtų išvaduotume visus rajoninius kelius, kuriuos prižiūri seniūnijos, kasdien rajone reikėtų maždaug 40–50 tūkst. litų. Nei daug, nei mažai…

Apie užpustytus ir neišvažiuojamus kelius susikaupė ryšulys užrašų. Žmonės vis skundėsi negalintys į darbą išvažiuoti, vaikai – į mokyklą, kiti baiminosi – kas bus, jei reiks kviesti policiją, ugniagesius ar greitąją pagalbą. Jokių galimybių pasiekti tikslą. „Juk ne kokius šunkelius, o bendro naudojimo kelius prašome prižiūrėti. Patiems mums per brangu nuolat samdyti ūkininkus. Tarkim, man tas malonumas anądien kainavo 70 Lt, o kai per mėnesį gauni 800 Lt, tai paskaičiuokite patys. Lobinių gyventojai taip pat samdė techniką, kuri jiems kainavo 240 Lt“, – jaudinosi pašnekovas iš Vidiškių seniūnijos. Pasak jo, net 4 dienas niekur išvažiuoti negalėjo Abugalių, Jonėnų, Makniūnalaukės kaimo gyventojai. Sulaukėme kelių skambučių iš Seniškio I kaimo žmonių. „Padėkite kas nors. Mes esam įkalinti jau penkios dienos, taip suplūktas sniegas, kad nieko padaryti negalime. Vyrai bandė kasti rankomis – neįmanoma. Seniūnijoje vieniems sakė, kad traktorius sugedęs, kitiems – kad pinigų nėra, dar kitiems liepė ką nors patiems pasisamdyti. Pas mus yra žmogus po širdies operacijos. Jam skubiai reikia pas gydytoją važiuoti, o čia nieko į pagalbą prisišaukti negalima. Juk ne kokioje negyvenamoje galulaukėje įsikūrę esam“, – sielojosi seniškėnai.

Situacija labai nemaloni. Jaudiniesi dėl žmonių, bet žinai, kad padėti jiems negali. Seniūnijoms skambinti neverta, nes išgirsi tą patį atsakymą – nėra pinigų. Žmonės pyksta ant valdžios, valdžia – ant žmonių ir žiniasklaidos, o juk dėl visko kalta ir nežinia, dalykiškai kalbant – tikslios informacijos stoka. Ne viskas juoda, kas piešiama juodai, ir ne viskas balta, kas nuolat balinama. Jei būtų daugiau aiškumo, gal ir gyventojai kitaip žiūrėtų į sudėtingą situaciją, gal daugiau atsirastų ir pakantumo, nuoširdumo bei dėmesingumo tarpusavio santykiuose. Visais laikais, ištikus bėdai, žmonės skubėdavo vieni kitiems į pagalbą, jei matydavo, kad ji išties reikalinga, o ne vien pasinaudoti kažkuo norima.

Aš pati šią žiemą dėl neišvažiuojamų kelių į darbą neišvykau du kartus, dar dukart važiavau maršrutiniu autobusu, o gyvenu šalia (už 400 m), regis, ranka pasiekiamo Ignalina–Didžiasalis kelio, kuris dar šiemet buvo prižiūrimas, kaip regioninis, o jau kitąmet nežinia, kaip bus.

„Situacija tikrai komplikuota. Lėšų kasmet vis mažėja, o keliai tai juk netrumpėja. Seniūnijos kelius prižiūri daugiausiai iš kelių fondo skirtų lėšų, kitų šaltinių, kurias turi paskirstyti visiems metams. Dar tik metų pradžia, prieš akis – pavasaris, vasara, ruduo ir kitos žiemos pradžia. Greideravimo darbai taip pat atliekami iš tų pačių lėšų. Žmonės turi suprasti, kad neįmanoma padaryti to, kas yra neįmanoma. Neretai sulaukiu gyventojų skundų, kad seniūnas neva neišvalo keliasdešimties metrų takelio nuo namų iki didesnio kelio. Negi seniūnas turi galimybių ir fiziškai spės apsilankyti kiekvienoje seniūnijos sodyboje ir net takus aplink namus išvalyti? Elkimės bendruomeniškai, padėdami vieni kitiems, o ne ieškodami vien kaltų, kur galima, prasikaskime sniegą patys“, – teigė rajono tarybos narys J. Baltakis.

Šiemet ir Velykos į Velykas buvo nepanašios. Vietomis pradėjusią juoduoti žemelę užklojo 24 cm drėgno sniego patalas. Savaime suprantama, kad situacija vėl kartojosi, vėl begalės neišvažiuojamų kelių. Tik šįkart sulaukėme jau nebe skundo, o padėkos. Skambinęs Antanas G. iš Ažušilės be paliovos dėkojo seniūnei Vigalijai Matkėnienei ir traktorininkui Kęstučiui Urbonui. „Labai prašau mano vardu padėkoti seniūnei ir traktorininkui. Metę visus skubius darbus, puolė gelbėti mūsų, Ažušilės gyventojų. Sniego tiek daug, ir tokio sunkaus būta, kad net seniūnijos traktorius „įsėdo“. Seniūnė tuoj pat iškvietė pastiprinimą iš UAB „Meleksas“ ir viskas akimirksniu buvo sutvarkyta. Nuoširdžiai dėkoju jiems visiems“, – kalbėjo ponas Antanas.

Kas yra buvęs Ažušilėje, žino, kaip „saldu“ kopti stačiais apledėjusias kalnais. O tas, kuris nedrįsta stipriau spustelėti akseleratoriaus pedalo, žiūrėk, prieš pat stačiojo kalno viršūnę apsukamas ir… į pusnį, nors gali būti ir daug blogiau. Pačioje Ažušilės kraštovaizdžio draustinio širdyje gyvenantys žmonės, kasdien mus, lyg Dievai, stebintys iš viršaus (Ignalina – kaip ant delno), sniego sukaupia tikrai ne mažiau ir rūpesčių turi ne mažiau nei mes, bet į gyvenimą žiūri optimistiškiau.

Šlakelis optimizmo, matyt, nepakenktų ir mums visiems. Prisimenate posakį „Skaldyk ir valdyk“? Šį lotynišką posakį išpopuliarinęs prancūzų ekonomistas ir filosofas P. Prudonas  knygoje „Kas yra nuosavybė?“ ironizuoja: „Divide et impera – skaldyk, ir galėsi įsakinėti; skaldyk, ir turtėsi; skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo!“. Taigi, kol leisimės būti skaldomi draugais apsimetusių pataikūnų, nesvajokime apie kaimo, miesto, šalies ateitį. Geri ir draugiški žmonių tarpusavio santykiai ne tik visas pusnis, potvynius ir sausras įveiktų, bet ir krizes suvaldytų, tautą išsaugotų.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *