Skip to content

Teoriškai užimta, praktiškai – laisva

MI informacija

 

Šįkart mūsų kraštą negailestingai padalinsiu pusiau – nuo Ignalinos į Vakarus – tebus vakarinė, su savita gamta ir savitais tarpusavio santykiais bei kultūra, nuo Ignalinos į Rytus ir Šiaurę – tebus rytinė, tam tikra prasme – labai stipriai besiskirianti nuo pirmosios, bet, žinoma, ne mažiau savita. Judviejų niekaip negalima suplakti ir lygiuoti vienoje eilėje. Šįkart keliausime į šiaurę nuo Ignalinos.

Dūsta dėl „kultūros stygiaus“

Į Grybėnus mus pakvietė visai jaunos moterys. „Gal ir gūdžioje vietovėje gyvenam, esam nutolę nuo visų centrų ar net civilizacijos, bet nesam atbukę ir nenorim būt morališkai bei dvasiškai atsilikę. Mes dūstam dėl „kultūros stygiaus“. Visur visi linksminasi, buriasi, šėlioja, kuria, planuoja, organizuoja, o pas mus jau dvejus metus kaimo seklyčios durys nepraveriamos, bet darbuotoja, gaunanti už tai atlygį, kažkur yra. Tai kaip čia suprasti? Ar čia ne pasityčiojimas iš bedarbių? Žmonės sėdi be darbo, nes jiems teigia, kad nėra darbo vietų. O čia pat žmogus turi darbą, bet jį ignoruoja. Nenormalu ir net amoralu taip elgtis šiais sudėtingais šaliai ir kraštui finansiniais laikais“, – viena per kitą kartojo moterys.

Visada žavėjausi mūsų krašto bibliotekininkais. Jie juk taip pat šviesos nešėjai kaimuose. Į kokį kampelį kada beužsuktum (Dysna, Gilūtos, Meikštai ar kitur), visada viskas tobula ir nepriekaištinga, jautiesi taip, lyg čia tavęs pasiruošę laukia: parodėlės, aprašai, segtuvai, albumai su įvairiom medžiagom – akimirksniu užverčia kalnu naujienų ir informacijos.

O štai kultūros darbuotojo darbas išties labai sunkiai pamatuojamas ir įvertinamas. Vieniems patinka viena, kitiems – kita, treti apskritai nieko nenori. Žodžiu, įtikti sudėtinga. Bet kai nevyksta niekas ir parodyti nėra ko, tai ir vertinti nėra ką. Dirbti laisvalaikio organizatoriaus darbą taip pat geba ne kiekvienas. Žmonės griebiasi bet kokio darbo džiaugdamiesi, kad jį turės, bet neįvertina savo gebėjimų. Tada ir prasideda problemų ir nesusipratimų lavina, konfliktai su žmonėmis, skundai, nuoskaudos, nusivylimai, pyktis.

Numetė ragelį…

Turbūt todėl ir kilo konfliktai tarp Grybėnų laisvalaikio organizatorės Jolitos Rimkovienės ir gyventojų. Pasikalbėti su ponia Jolita mums nepavyko, nes pareiškusi, kad mes privalome ją asmeniškai aplankyti, ji nesugebėjo įvardinti nė vieno organizuoto renginio ir nutraukė pokalbį. Tokio arogantiško elgesio iš kultūros puoselėtojos turbūt net pačiais blogiausiais laikais nesitikėtum. Nenuostabu, kad bendros kalbos su ponia Jolita neranda ir gyventojai.

Tiesioginis J. Rimkovienės darbdavys – Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas. Jis ir seniūnijos specialistė gina ponią Jolitą ir kaltina žmones, kad jie nenori lankytis jos organizuojamuose renginiuose, kad yra pasyvūs ir abejingi, o ji – mažus vaikus auginanti, ilgą laiką sirgusi ir dabar silpnos sveikatos esanti  moteris, verta užuojautos. Nė vienas nėra apsaugotas nuo bėdų ir ligų, bet darbo taip neapleidžia. Dvejus metus neiti į darbą, tai jau – per daug, net įskaitant ir tai, kad pusę metų buvo turėtas nedarbingumas.

Grybėnų seklyčios neliks? 

Visus rajono kultūros puoselėtojus morališkai palaiko, konsultuoja ir visaip kitaip gelbėja savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė Rasa Juodagalvienė. Ji teigė, kad jau kuris laikas sprendžianti šią problemą, kalbėjusi, prašiusi, bandžiusi padėti Jolitai, bet kol kas jokių rezultatų. Pasak R. Juodagalvienės, bandėme į situaciją pažiūrėti ne tik valdiškai, bet ir žmogiškai, todėl jai buvo duotas dar dviejų mėnesių bandomasis laikotarpis, tačiau pirmą mėnesį ji turėjo nedarbingumo lapelį, o dabar mėnesiui išėjo atostogų, todėl nieko negaliu pasakyti, kaip viskas klostysis toliau. Spręsim, ką daryti. Gal net teks apskritai reorganizuoti, t. y. naikinti Grybėnų skyrių, jei niekam jo nereikia. Pasak Jolitos, jai labai sunku su žmonėmis susikalbėti, nes jie pasyvūs ir abejingi viskam, o ir ji pati neturinti kažkokių ypatingų gebėjimų. Balandžio 29 d. ji grįš iš atostogų, tada ir bus aiškiau. Kol kas ši kaimo seklyčia vienintelė rajone tokia problematiška“, – teigė R. Juodagalvienė.

Moralas: kai nėra noro dirbti, tai randama tūkstantis ir vienas pasiteisinimas, kad nedirbtum.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *