Skip to content

Žaižaruojančios dvasios šventėje

MI informacija

Toks gan retas ir kažkokią užslėptą informaciją nešantis vardas. Toks dažnas šis vardas Ignalinos laikraščių puslapiuose. Po šiuo vardu nepamatysi publicistikos, kritinio ar ką nors liaupsinančio straipsnio. Po juo visad – eilės. Eilės ne apie Marytę ar Petriuką, ne apie kraštovaizdžio žavesį ar upių srovenimą gimtinės kloniais. Jos eilės visad apie nerealizuotą, skaudžią meilę… kažkam, ką žino tik ji. Kai esi turėjęs galimybę jos kūrybą skaityti apie dvidešimt metų, gali tik bandyti spėti, kokia jos emocinė būsena, rašant tą ar kitą eilėraštį: kuo daugiau žodžių, tuo labiau nesutaria su savimi. Bet nei aš, nei tądien, kai Ignalinos viešojoje bibliotekoje buvo pristatoma pirmoji jos – Lolitos Reifonaitės – poezijos knygelė „Veidai be kaukių“, kalbėjęs garbus Ignalinos žmogus, gydytojas Benediktas Puodžiūnas, nesame kritikai. Mums patinka arba ne, mus stebina arba ne, mums su kažkuo asocijuojasi arba stulbina atvirumu… Manau, didžioji dalis dalyvavusiųjų Lolitos triumfo šventėje prieš savo šuoliuojantį gyvenimą, buvo tokie, kaip mes.

Kai Lolita paklausė, ar negalėčiau padėti pristatant jos pirmąją knygelę, sutikau labai lengvai, bet kai pradėjau galvoti, ką turėčiau pasakyti, supratau, kad tai ne taip jau paprasta, kaip atrodė. Tai nėra tas žmogus, kuris gyveno pasiturimą, rožinį, subalansuotą gyvenimą. Tai nėra tas žmogus, kuris nesugebėjo jo kontroliuoti. Man ji kažkuo primena kare dalyvavusį ir priešus nugalėjusį žmogų, sugebėjusį sugrįžti mylėti kažkada neišmylėtos meilės. Ji – lyg tą popietę mano minėtas paukštis, kuris labai norėjo, kad pasaulis būtų romantiškas, atsiliepiantis, skaidrus, o išjuoktas tų, kuriems norėjo gero, virto ežiu ir į susitikimą su pasauliu dabar kaskart išeina pašiaušęs spyglius. Kad neįskaudintų, kad neapgautų…

Ši grakšti moteris į Ignalinos rajoną atvyko 1985 m., baigusi kultūros mokslus, norinti kurti, aktoriauti. Pirmą kartą mačiau ją vaidinant spektaklyje „Trintukas“. Tai buvo kažkas pritrenkiančio. Mano galva, nei vienas suaugusiųjų saviveiklininkų spektaklis Ignalinoje nei prieš tai, nei po to nebuvo toks stiprus, paveikus. Teko bendrauti su daugeliu kultūrininkų, todėl žinau, kad nieko nėra stipriau už scenos trauką, už viską gyvenime naikinantį scenos adrenalino poreikį. Gerai, jei šalia yra bendraminčių, su kuriais bendraudamas gali išgyventi savotišką kūrybinį katarsį, „nukrauti“ įtampą, užgesinti ugnį, skatinančią prabusti gilią naktį ir pulti įgyvendinti kūrybinę idėją… Bet tuomet Ignalina dar nebuvo paskelbta kurortine vietove, jaunų, kuriančių žmonių buvo mažai (beje, kaip ir dabar), ir palikus sceną su visa „emocine kupra“ reikėjo keliauti į paskyrimo vietą Gilūtose… Duobė… Skausminga kova su savo fiziniu kūnu ir begalinės stiprybės pareikalavęs dvasinis prisikėlimas… Dukrelės gimimas, studijos, dar vieno diplomo gavimo džiaugsmas…

Regis, šimtus kartų mačiau ją skaitančią savo kūrybą, visad žavėdavausi jos artistiškumu, įtaigumu, bet tądien, prieš renginį, jos tiesiog nepažinau: pasimetusi, užtilusi, lyg ir prigesusiom akim… Bet tik kol žmonėmis prisipildė bibliotekos skaitykla. Profesinė kultūrininko etika: visada būt žaviu, artimųjų ir lauktų žmonių veidai salėje suteikė taip reikalingo pastiprinimo ir Lolita vėl tapo tokia, kokią mes dabar esame įpratę ją matyti – žaižaruojanti. Poetės šventėje kalbėjęs B. Puodžiūnas – vienas iš dviejų jos šventės svečių, kuriuos ji laiko savo asmenybės „lipdytojais“ – jos sugebėjimą būt atvira pasauliui palygino su taip pat nenuilstamai pasaulį ir save jame mylėjusia Salomėja Nėrimi. Tolimiausias svečias Gediminas Sederevičius – Lolitos dėstytojas. Tokia artistiška, gebanti puikiai iliustruoti savo skaitymus studentė L. Reifonaitė tapo jam padedant. Egzotiškasis režisierius G. Sederevičius, tądien Lolitos benefisą nuspalvinęs netradicinių muzikos instrumentų garsais, savo nuopelnus ugdant šią kūrybingą asmenybę buvo linkęs sumenkinti. Dievo dovana yra Dievo dovana. O man tiesiog buvo smagu žiūrėti, kaip oficialioje pradžioje gan, sakyčiau, nejaukiai jautęsis ponas Gediminas susitikimo pabaigoje su džiugia nuostaba žiūrėjo į virtinę jo auklėtinę pasveikinti susirinkusių žmonių.

Ir nenuostabu, nes Lolita randa kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis. Autorė dėkojo visiems jos leidinio leidimą parėmusiems, ypač jau tikru kultūros mecenatu tampančiam Danieliui Paukštei. Savo naujų, į knygą neįtrauktų eilėraščių vėrinėlį ji pristatė kartu su naujausia Ignalinos žvaigžde Justu Blaževičiumi, ją sveikino bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė ir poetinio žodžio meistrė mokytoja Agota Ramutė Rimšelienė, jos pasiekimais, visai neįsižeidusi dėl pažeistos hierarchijos, džiaugėsi savivaldybės švietimo ir kultūros dalykus tvarkanti Regina Lisauskienė, jaunėlės dukrelės klasės draugai su vadove, jos kūrybingumo ekstazes priverstas atlaikyti vyras, kūrėjas iš Švenčionių Algis Jakštas, draugai, šio laikraščio redaktorius su pavaduotoju ir… ir… Gėlių buvo labai daug, o šauniosios bibliotekininkės vos spėjo svečius pyragais vaišinti. Ir aš ten buvau, viską regėjau ir knygelę turiu, o jei Jūs norite ją įsigyti, tai svetingoje bibliotekoje paskirkite autorei pasimatymą ir nusipirkite.

Tik niekaip viena mintis nepaliko: prisakėme daug gerų žodžių, prisiminėme, kad daugeliui iš buvusių salėje ji rado progą pasakyti gerą žodį, užjausti ar padėti, kad ji kultūrininkė, kad ji socialinio darbo specialistė su aukštuoju išsilavinimu, kad ji… bedarbė senstančiame rajone, į kurį jauni specialistai neskuba… Sakote, kad jos gyvenimo kelias duobėtas? O ar visų kitų lygus? Toks nesugebėjimas atleisti neturėtų būti būdingas Marijos žemės žmonėms. Tikrai nemanau, kad Lolita mažiau mylės pasaulį, kai nebereiks sukti galvos, kaip pinigėlių prasimanyti, o ir dukros mokslai Ignalinoje eina į pabaigą. Kažkaip blogai, kai žmogaus dvasios šventės tokios vienadienės…

M. Krapausko nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *