Skip to content

Nekultūringa kultūra

MI informacija

Šiaip jau sakyti, kad kultūros nėra, negalima. Kai kur turime „kaimo kultūros židinių“, nesvarbu, kaip juos dabar vadiname: kaimo seklyčiomis ar, kaip buvome įpratę, „kultūrnamiais“. Ar juose kas nors kultūringai lankosi – čia jau kitas dalykas. Turime bibliotekų, kuriose besilankančius kai kur, ko gero, galima ant pirštų suskaičiuoti. Turime žmonių, kurie rūpinasi kultūra bendruomenėse, seniūnijose, savivaldybėse… Galų gale, turime net Kultūros ministeriją su kultūros ministru, beje, tarsi ir saviškį, mūsų visų (ar bent daugumos balsavusiųjų) į Seimą rinktą.

Bet ar tai reiškia, kad yra kultūra?

Įsivaizduokime, kad kaimo seklyčių vadovai, bibliotekininkai ir kiti žmonės, nuo kurių kultūra kaime priklauso, dirba puikiai, yra pasišventę tam reikalui, žodžiu, daro viską, ką gali.

Įsivaizduokime, jog pinigų kultūrai skiriama tiek, kad bibliotekos gali įsigyti visas naujausias knygas (nors gal visų ir nereikėtų, nes leidyklos, kurių skaičius Lietuvoje jau perkopė pusšimtį, daug šlamšto išspausdina), kad kaimo seklyčioms tų pinigų užtenka visokiausiems renginiams, muzikos instrumentams, būreliams, jų vadovams, žodžiu, viskam, ko reikia, kad tos kultūros būtų per akis.

Ir dar įsivaizduokime, kad ne tik į rajoną, bet ir į kiekvieną šiek tiek didesnį kaimą kas savaitę atvažiuoja koks nors „atlikėjas“.

Bet ar ateis bent kiek daugiau žmonių į bibliotekas, visokius renginius ir vakarus? Juk, tiesą sakant, šiandien norintiems irgi užtenka ir knygų bibliotekose, ir renginių. Na, galima būtų padejuoti, kad automobilio neturintis žmogus šiais laikais nei į kokį nors renginį Ignalinoje nuvažiuos, nei iš jo sugrįš, kai autobusai į miestelį apskritai vos porą kartų per savaitę važiuoja. Tik kiek tų yra, neturinčių automobilio ir norinčių į kokį koncertą nuvažiuoti?

Kai pas mus pradedama kalbėti apie kultūrą, paprastai viskas apsiriboja padejavimais, kad kultūrai skiriama per mažai pinigų, kad tą kultūrą kaime skleidžia nelabai tą darbą norintys ir mokantys dirbti žmonės.

Bet neišmesi iš Vytauto Šiškausko dainos žodžių apie nebelinksmą ir dainuoti nebemokantį kaimą. V. Šiškauskas pasakė, kad kaimynai nebesirenka vienas pas kitą pavakaroti, tačiau nepasakė, kodėl. Žinoma, tai daryti jam ir nepriklauso. Ir šiaip kiekvienam aišku, kodėl kaimynai kartu nebedainuoja ir nevakaroja. Na, kai traktorius burzgia, nelabai padainuosi, bet pagrindinė priežastis – kitas civilizacijos laimėjimas – televizorius.

Taigi, kam eiti pas kaimyną padainuoti, kai dainuoja televizorius? Kam eiti pas kaimyną pasidalinti kokiomis nors istorijomis, jeigu tas pats televizorius tau tokias meksikietiškai lietuviškas istorijas papasakos, kad beliks verkti. Arba juoktis.

Jokios seklyčios, jokios bibliotekos ar renginiai neskleidžia tiek kultūros, kiek televizorius, ir niekur eiti nereikia, nei pinigus leisti. Kitas dalykas, kokia ta televizoriaus skleidžiama kultūra. Valstybinė televizija ir taip pavadintą kanalą turi. Atvirai pasakykime: beveik niekas jos nežiūri, „nuobodi“. „Mūsų Ignalina“ net „LRT Kultūra“ kanalo programos nespausdina – vadinasi, jos pasigendančių nėra.

Atvirai šnekant, ta programa tikrai nuobodoka, joje rodomi spektakliai ar koncertai pelėsiais atsiduoda, prieš kelis dešimtmečius filmuoti. Sakykime, pinigų naujiems renginiams filmuoti nėra – tai tada kanalą reikėtų pavadinti „Senoji kultūra“, ir būtų gražu.

O valstybinis radijas apie ką kas pusvalandį per žinias pasakoja? Po visų žinių dar apie sportą pašneka, apie tai, kaip sužaidė Amerikos, Europos ar Rusijos komandos, retkarčiais ir įvykius Lietuvoje prisimena. Kultūra? O kam tai įdomu?

Tad didžiausią kultūros dozę mes gauname iš komercinių televizijos kanalų. Be kabučių čia neapsieisime: „kultūros“ dozę. Jeigu mums rodo lietuvišką serialą – girdime nelietuviškai, kažkokiu žargonu kalbančius aktorius ir matome iš Lotynų Amerikos ar Meksikos perkeltus („kūrybiškai apdorotus“) siužetus. Na, serialo autoriai gali pasiteisinti, kad žmonės taip šneka, bet jeigu dauguma žiūrovų neraštingi, ar būtinai ir herojai turi būti tokie? Jeigu žiūrime kokią nors „pramoginę publicistinę“ laidą – tokios pat, neretai suvaidintos „tikroviškos“ istorijos, tas pats nekultūringas kalbėjimas, nekultūringas (o neretai tiesiog chamiškas) laidos kūrėjų žurnalistų elgesys. Jeigu jau mums rodo humoro laidą – vadinasi, visą vakarą girdėsime istorijas apie antrą galą. Ir būtinai mums praneš, kas su kuo permiegojo, ir kad Byberis scenoje apsivėmė.

Bet ne tai svarbu, kad nėra ar per mažai laidų apie kultūrą. Daug svarbiau tai, kad nėra kultūringų laidų.

Kaimas nebedainuos (miestas, žinoma, irgi), kaimynai kartu nebevakaros, o kultūrą visų pirma ugdys televizija. Nemanau, kad nereikia kaime bibliotekų, seklyčių, renginių. Reikia, labai reikia. Bet kol turėsime tokias televizijas, kol net valstybinė televizija nesugebės rengti įdomių – žiūrimų! – kultūringų laidų, tol ir visa mūsų (visų mūsų) kultūra bus tokia, kokia yra.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje