Skip to content

Živilė savo talentus, tarsi perlus, žarsto rieškučiomis

Jonas BALTAKIS

Urbonų pavardė mūsų krašte yra paplitusi, nemažai žmonių šia pavarde pažįstu, todėl kai penktadienį nuėjau į Živilės Urbonaitės tapybos parodos atidarymą krašto muziejuje, pirmiausia pasiteiravau, kurių Urbonų šeimoje sutvisko šis perliukas. Kad būtent perliukas, iškart aišku, vos akį užmetus į Živilės darbus. Nors autorė dar moksleivė, mokosi Vidiškių gimnazijoje, tačiau jos tapyba visai nevaikiška, o gana solidi, ne pagal amžių – brandi, mieliau žiūrisi, nei kokio pripažinto menininko peckionės. O kai pasakė, kas Živilės tėvai, amo netekau. Pasirodo, Dalia ir Kęstutis gyvena Rimšėnuose, mano gimtajame kaime, yra artimi kaimynai, pirkia šalia pirkios, o su Kęstu jaunystėje ilgai futbolo kamuolį gainiojom. Ir aš net nežinojau, kad jų Živilė taip plačiai meno plėšinius aria. Net susigėdau dėl tokio nežinojimo…

Į parodos atidarymą susirinko gausus jaunosios menininkės mokytojų, draugų, kaimynų būrys. Pasveikinusi autorę su pirmąja jos personaline paroda, muziejaus vedėja Vida Beržinienė žodį perdavė Živilės dailės mokytojai Nijolei Trinkūnienei.

– Su Živile bendraujam seniai, jau apie dešimt metų. Pasak jos mamos, dukra nuo vaikystės peckiojo visur – kur galima, kur negalima. Matydama Živilės norą piešti, mama ir atvedė ją pas mane į studiją. Živilė pradėjo nuo guašo, akvarelės, vėliau įvaldė akrilą, aliejų, tapo ant popieriaus, drobės, šilko. Jai viskas puikiai sekasi. Tapo greitai, vienu ypu, vienu mostu, paveikslas gimsta vienu prisėdimu, lieka tik detales pataisyti. Dar vienas reikšmingas autorės bruožas – labiausiai mėgsta vaizduoti žmogų, dar nuotaiką ar mintį, kuriuos išreiškia drąsiu potėpiu, harmoninga spalva. 

Aš dažnai apie ją sakau: kur padėsi Živilę, visur tiks – ir prie pečiaus, ir prie svečio. Mat ji ne tik tapo, domisi ir karpiniais, floristikos kompozicijom, lino raižyba, šoka ir dainuoja, labai gerai mokosi, dalyvauja konkursuose ir olimpiadose, kur dažnai tampa jų laureate.

Živilės darbai puošia Kultūros ir sporto centro sienas, jų yra mums ir padovanojusi, o šiandien du darbus iš šios parodos padovanos ir muziejui, – pasakojo mokytoja.

Rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Reginai Lisauskienei net jaudulio ašara ant skruosto blykstelėjo:

– Savo gyvenime esu buvusi keliose parodose. Iš vienų išėjus būna baisu, iš kitų – pikta, iš trečių – liūdna, o šioje jaučiuosi kaip niekad gerai. Žiūrėdama į vieną paveikslą noriu pauostyti lelijas ar aguonas, žiūrėdama į kitą – braidyti  po ramunių ir rugiagėlių pievą, vaikštinėti senamiesčio gatvelėm. Dar jaučiuosi čia tarsi giminės parodoje būčiau, mat Živilės mama buvo mano auklėtinė, o visus auklėtinius vadinu savo vaikais. Dar džiaugiuosi, kad ir mūsų vaikai yra talentingi, ne prastesni už bet kuriuos europiečius.

– Aš neleisiu vedėjai savintis Živilės, nes šis talentas išaugo Vidiškių gimnazijoje (juokiasi). Ji – pradedanti dailininkė, bet gal nežinote kitų Živilės talentų? Ji šoka ir dainuoja, veda renginius, dalyvauja konkursuose (respublikiniuose ir tarptautiniuose), kur skina laurus, ji „Maximos“ stipendininkė ir TV konkurso „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ dalyvė, mokyklos mokinių tarybos pirmininkė, tiesiog gera draugė. Živilė – mūsų puošmena. Ji įvairiapusė, kaip ši gėlių puokštė, kurią šiandien įteikiu. Tad linkiu tau, Živile, atrasti visas gyvenimo spalvas, surasti savąjį gyvenimo kelią, – sakė kalbėjusi Vidiškių gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė.

Autorę sveikino jos auklėtoja Lionė Gruodienė, KSC direktoriaus pavaduotoja Tatjana Striukova, keramikos mokytoja Aldona Jakubovskienė, mama Dalia Urbonienė, daugybė draugų, draugių, klasiokų, kaimynų. Su kiekvienais žodžiais Živilės rankose augo gėlių kūgis, kurį renginio pabaigoje šios šventės kaltininkei, atrodė, buvo net sunku išlaikyti. T. Striukova jaunajai dailininkei įteikė ir IKSC padėkos raštus: du – Živilei, vieną – jos mokytojai Nijolei.

Paroda veiks iki gegužės 10 d., tad laiko užsukti ir pamatyti Ž. Urbonaitės darbus – apstu. O užsukti tikrai verta. Bent jau vien todėl, kad Živilei tapus pripažinta Lietuvos, ką ten Lietuvos – Europos menininke, galėtum su šypsena prisiminti: o aš buvau pirmojoje jos parodoje…

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here