Dvigubi standartai, sukurti mūsų valstybės tarnautojų kabinetuose, grėsmingai veda mus visus į nežinią. Regis, prikurta tiek normų, įstatymų, taisyklių, net valdininkų nebesimato už tų popierių krūvų, o kai realiai žmogus susiduria su problema, pasidaro aišku, kad niekas nebeaišku. Štai tada tų neaiškumų labirintuose klaidžioja ir aiškumų ieško teismai. Praėjusį trečiadienį Ignalinos rajono apylinkės teisme vyko  parengiamasis posėdis, kurio metu teismas bandė suformuluoti ieškovo ūkininko Petro Lazausko ieškinį atsakovui ūkininkui Vytautui Januškevičiui.

Veiksmas, dėl kurio tądien buvo daug jaudulio ir šurmulio, vyko pernai Vidiškių seniūnijoje, Abugalių k., kur prie namų ūkininkauja kaimynai Petras Lazauskas su seserimi Veronika ir vidiškietis Vytautas Januškevičius. Ponas Petras augina bitutes, o ponas Vytautas – grūdines kultūras. Pasak Veronikos Lazauskaitės, pernai kaimynas, nesilaikydamas būtinų atstumų ir kitų reikalavimų, cheminiais preparatais purškė savo pasėlius, prieš tai, kaip privalo, neįspėjęs bityno šeimininkų, todėl buvo apnuodyta dalis bičių, ūkininkai neteko kelių bičių šeimų, sumažėjo sunešamo medaus, kurį jie realizuodavo ir iš to gyveno. Į pagalbą pakviestas rajono bitininkų draugijos „Austėja“ pirmininkas Vytautas Gimžauskas paskaičiavo preliminarius nuostolius. Žala siekia 10 tūkst. litų. Ją ir ketina ūkininkai Lazauskai prisiteisti iš pasėlius fungicidais (kurių veiklioji medžiaga – tebukanazolas) purškusio V. Januškevičiaus.

Parengiamasis posėdis, trukęs pusantros valandos, mažai tepasistūmėjo ir, nors buvo sukviesti liudytojai, byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės, mat abiejų pusių advokatai tinkamai neatliko „namų darbų“. Regis, pagrindinė problema yra ta, kad cheminiai preparatai pardavinėjami legaliai, bet niekas negali pateikti tinkamo, t. y. ekspertų patvirtinto oficialaus dokumento apie jų sudėtį, veikliųjų medžiagų kenksmingumą, žalą aplinkai ir panašiai. Tad klausimas – tai kas kontroliuoja šį procesą? Kur visi aktai, normatyvai ir jų prižiūrėtojai? Kas atsako už į aplinką pilamus neaišku kokius chemikalus?

Žmonės teismuose kovoja dėl bitučių, o kas pakovos dėl žmonių ir žmonijos. Juk nuodais nupurkšti grūdai su didesniu ar mažesniu kiekiu nuodo keliauja ant mūsų stalo.

Mes visi žinom, kaip svarbu tausoti aplinką, saugoti gamtą, bet iš tiesų tai tik vienus uždegančios, kitus – bauginančios kalbos. Realiai ta gamta niekam nerūpi, nes absoliučiai visi kratosi bet kokių konkrečių sprendimų, mat nenori pažeisti pažinčių sistemos. O ši sistema gaji nuo sovietinių laikų. Na, ir kas, kad mes mojuojam ES normatyviniais aktais, o galvojam ir elgiamės taip, kaip anksčiau. Na, ir kas čia tokio, jei koks pareigūnas su „chebryte“ pastatys tinkliuką žuvytėms ar kokią naktelę su naktinio matymo optiniu taikikliu patykos į šėryklą prie bokštelio atklydusio žvėrelio. Juk visi savi. O saviems jokios taisyklės negalioja. Reikia – bus. Tol, kol žmonės jausis nebaudžiami ir turį užnugarį, kol bus taikomi dvigubi standartai, tol niekas nepaisys jokių taisyklių ir įstatymų. Ir nėra ko stebėtis… Tad klausimai – kodėl leidžiama nuodyti mūsų maistą? Kodėl leidžiama nuodyti mūsų vandenį? Kodėl užterštos mūsų upės ir ežerai? Kodėl sudarkyti mūsų keliai? Kodėl, kodėl, kodėl… Viskas lieka be atsako. Nes atsakingieji už tai gyvena tik šia diena.

Autorės nuotr..