Skip to content

Žaliasis Kyšulys: salos pasaulio pakrašty

MI informacija

 

Ekskursijos biuro darbuotoja paklausė, ko aš noriu. Atsakiau:  „Pailsėti“. „Kur?“, – vėl paklausė darbuotoja.

– Nors pasaulio krašte, kad tik būtų šilta ir ramu.

Parvykęs namo susiėmiau už galvos. Ryt vakare iš tiesų vykstu į pasaulio kraštą.

Pasaulio krašte

Lėktuvas nusileido sklandžiai, šiek tiek pasiūbavęs savo galingais sparnais. Išlipę keleiviai, tarp kurių buvo tik du lietuviai, dairėsi, kur patekę. Temo. Akys klaidžiojo po rudą ir nykią pusdykumę. Toli toli matėsi vulkaninės kalvos.

– Kaip Mėnulyje, – pratarė lenkas, nusirengdamas apsiaustą, nes oras buvo karštas. Pats oro uostas didelis, bet tarnybinės patalpos visai mažytės. Pasų tikrintojai, muitininkai, policininkai buvo visai draugiški, geranoriški ir ramūs, besišypsantys bene kiekvienam atvykusiam. „Sal. No stress“ – perskaitėme užrašą.

Sal – viena iš Žaliojo Kyšulio Respublikos salų, esančių Atlanto vandenyne, nutolusi nuo Afrikos žemyno per penkis šimtus kilometrų. Nedideliame archipelage iš viso yra dešimt didelių ir keletas mažų salelių.

Salyną penkioliktame amžiuje atrado portugalai, nors manoma, jog anksčiau čia lankėsi arabai. Vietiniai gyventojai – kreolai arba mulatai – Afrikos vergų ir portugalų palikuonys – liekni, grakštūs, simpatiški žmonės, nuo europiečių besiskiriantys tik odos spalva.

Poilsio namus, esančius už dvidešimties kilometrų, pasiekėme jau sutemus. Po ilgo skrydžio norėjosi miego. Susiradę kambarius, atvykusieji išsiskirstė. Pirmąją naktį Sal saloje beveik nepavyko užmigti. Pūtė stiprus vėjas. Tokį vėją seniai begirdėjau: čia jis kaukė, čia švilpdamas pro durų ir langų plyšius nešė smėlį, pleveno užuolaidomis, įžūliai skverbėsi į koridorius. Paryčiui jis aprimo, o vėliau ir visai nurimo. Pramerkus akis, norėjosi kuo greičiau praskleisti langų užuolaidas. Vaizdas, kuris atsivėrė po nerimo nakties, privertė užgniaužti žadą. Bene per visą horizontą plytėjo vandenynas, smėlėtoje pakrantėje augo palmės, o už kilometro bolavo miestas Santa Marija. Vandenyne jau „skraidė“ jėgos aitvarai, pliažais vaikščiojo ir bėgiojo poilsio bei sveikatos beieškantys žmonės, bangos lengvai ritosi į smėlėtą krantą. Keistas ir malonus jausmas apima, kai iš žiemos patenki į vasarą.

Saulė ištisus metus

Santa Marijos miestelis Sal saloje yra gerai žinomas portugalų, ispanų, prancūzų, lenkų, vokiečių turistams, nes čia geros sąlygos poilsiauti, netoli tarptautinis oro uostas, mažai žmonių, nėra judraus transporto. Per metus – 360 dienų saulėtų. Vandenyne galima maudytis ištisus metus. Lietuviai kažkodėl įpratę ilsėtis Turkijoje ir Jungtiniuose Emyratuose. Gal ten galima geriau apsipirkti? Žaliojo Kyšulio respublikoje apie pirkinius, išskyrus suvenyrus, geriau pamiršti. Parduotuvėse nėra auksų ir deimantų.

Žaliojo Kyšulio Respublika visai nedidukė, skaičiuojanti vos pusę milijono gyventojų. Per pastaruosius dešimtmečius dėl turizmo augimo ir gyventojų skaičius žymiai auga.

Pragyvenimo lygis respublikoje labai žemas. Uolėtų salų lygumose auginami kukurūzai, saldžiosios bulvės, pupos, žirniai, raudonieji pipirai, tabakas indigo. Pagrindinis produktas, kuris apdirbamas ir eksportuojamas – džiovinta, sūdyta, konservuota žuvis. Tunas – vienas iš mėgstamiausių vietinių gyventojų ir poilsiautojų žuvies patiekalų.

Sal sala tėra trisdešimties kilometrų ilgio ir dvylikos pločio. Nusibodus tinginiauti prie vandens, išsiruošėme kelionei po „įžymybes“. Jų nedaug, bet kartą pamačius, nepamirši visą gyvenimą. Autobusu privažiuojame senokai užgesusį vulkaną Pedra Do Lume. Praėję dirbtinai iškastus tunelius, atsiduriame kraterio viduje. Vaizdas stulbinantis. Aplinkui – didžiulės sluoksniuotos rudos kalderos sienos, apačioje – druskos kasykla su baseinu nuodėmingiems turistų kūnams nuplauti ir patalpos masažams. Virš kraterio sienų iškilęs dar vienas ugnikalnis.

Apie druską

Sal saloje nėra geriamo vandens. Nudruskintą ir valytą jį naudoja vietiniai gyventojai. Turistai geria iš kontinentų didelėse talpose ir buteliuose atvežtą vandenį. Prasta ir jo kokybė. Butelis – pusantro euro (apie 5,18 Lt).

Pedra Do Lume krateryje buvo iškasama apie dvidešimt penkias tonas druskos. Tai saulės druska – solar salt. Sniegu boluojančius jos plotus matėme Santa Marijos priemiesčiuose, kitose Sal vietose. Perdirbta Okeano druska – sea salt – prastesnės kokybės, nes joje mažiau mikroelementų. Ignaliniečiai, radę požeminius druskingo vandens klodus, turėtų džiaugtis, nes mokslas jau seniai pritaikė tokį gamtos turtą gydymui ir vartojimui.

Ekskursijos po salą metu nuvykstame pasigrožėti retu gamtos reiškiniu – miražu. Jis matomas pusdykumėje prieš aukščiausią salos kalną – Monte Grande, iškilusį virš vandenyno lygio 406 metrus. Išlipus iš autobuso, tolumoje pasimato dar keletas kalnų, o horizonte vandenynas, nors jo tenai visai nėra. „Vanduo“ atsiranda smėliui laužiant saulės spindulius ir kalvos ima „plaukioti“. Šis miražas stebimas kiekvieną dieną, kol šviečia saulė.

Apie kates, šunis ir kitus gyvūnus

Prie Didžiojo kalno, papėdėje, gryname smėlyje, karštyje stovėjo keturios karvės ir kažką gromuliavo. Ką – taip ir nesupratom, nes aplink nebuvo jokio augalėlio. Tuščiame plyname lauke styrojo vietinių gyventojų palapinė. Privažiavus autobusui, iš jos išėjo vyriškis su pilnu kibiru jūros kriauklių. Kai kas iš turistų pirko. Gavęs keletą Cabo Verdės eskudų, vyriškis grįžo namo. Tie pinigėliai gal ir yra jo ir karvių išgyvenimo dykynėje sąlyga.

Tiek Santa Marija, tiek kituose salos miestuose šunys palaidi. Jie nepikti ir neįkyrūs: prieina prie žmogaus, apžiūri, pauosto ir nueina savais keliais. Šuo šeimininką palydi į darbą, o vaiką – į mokyklą, šuo tupi prie šeimos kavinėje arba visi kartu automobiliu važiuoja į parduotuvę.

Savo gamtinius reikalus gyvuliukai atlieka pačioje gatvėje.

Kačių saloje taip pat nemažai. Jos irgi laisvos ir nepriklausomos. Stebėjau tokį atvejį. Katė atėjo į kavinę, atsigulė ant suolo ir taip išbuvo pusę dienos, nors lankytojų kavinėje netrūko. Niekas nedrįso jos nuvaryti ar pastumti šalin. Tokių epizodų galėčiau neminėti. Tačiau jau toks didelis skirtumas tarp europietiško ir laisvo, ne visai sugadinto gyvenimo, kad to nepastebėti negali. Antai, kokios armijos gyvūnų įstatymų leidėjų „rūpinasi“ tuo, kas natūralu, kas visai nebūtina. Jų gaunamų atlyginimų tikrai pakaktų bent jau Cabo Verdės karves pašerti nors ne kartą per dieną.

Vakarais poilsiautojai kavinėse skanauja vietinių gėrimų: cukrašvendrių romo, afrikietiško likerio ir visiems patinkančio nestipraus alaus. Groja „gyva“ muzika. Klausomės kaboverdietiškų dainų iš Cezarijos Evoros repertuaro. Ši, vadinama „basa“, dainininkė mažytę savo šalį išgarsino visame pasaulyje. Cezarija koncertavo ir Lietuvoje. Deja, prieš porą metų dainininkė mirė Cabo Verdės saloje. Jos atliekama daina „Besame, besame mucho“ dar ir dabar tebeskamba koncertų salėse. Kreolų dainos – monros, perduodamos iš lūpų į lūpas kartų kartoms, yra liūdnos, poetiškos, melodingos. Apie ką jos? Aišku, apie meilę, išsiskyrimą, ilgesį, laisvės siekimą. Deja, į įprastą tokių žodžių sąrašą jau tenka įterpti žodį „emigracija“. Vietiniai gyventojai važiuoja į Peru, Meksiką, Jungtines Amerikos valstijas. Išvažiuoja nerasdami darbo, negalėdami užsidirbti pragyvenimui.

Gyvena iš turizmo

Turizmas – pagrindinis Žaliojo Kyšulio respublikos pajamų šaltinis. Gausios užsieniečių investicijos plečia salų miestus, sudaro sąlygas plėtoti viešbučių bei poilsio namų statybas. Didėja ir Santa Marijos miestelis, garsėjantis plačiais ir bekraščiais smėlėtais paplūdimiais. Kas metai čia sulaukiama vis daugiau turistų. Pagrindinėje gatvėje, vedančioje į uostą, pastatytas paminklas turizmo šiame mieste pradininkui. Tai bent! Užsienio investuotojų lėšomis statomi ištisi viešbučių, gyvenamųjų namų kvartalai. Naujos, plačios gatvės grindžiamos tašytos juodos uolienos kvadratais, šalimais tiesiamos šalikelės dviratininkams. Namai statomi iš kalkakmenio. Didesnio nei trijų aukštų pastato nematėme. Senamiestis – nedidukas. Maža keturkampė centrinė aikštė sutraukia daug jaunimo, vyksta koncertai, karnavalinės eisenos. Aplink aikštę daug suvenyrinių parduotuvių. Visada reikia derėtis, nes vietiniai prekeiviai įpratę kainas užkelti iki europinio lygio.

Ir ten Lietuvą žino

Ar salų, pasklidusių Atlanto vandenyne, gyventojai žino Lietuvą? Žino J. Valančiūną, A. Sabonį, kitus mūsų krepšininkus, „emigravusius“ į garsiausias pasaulio krepšinio komandas. Viena kreolė pasigyrė padėjusi lietuviams nusipirkti butą, o suvenyrų pardavėjas pasipuikavo turįs baltinukus su užrašu „Lietuva“. Kitoje parduotuvėje savininkas parodė iš Lietuvos atvežtą mūsų miestų albumą. Tad važiuojant svetur, būtina į kitas šalis nuvežti bent jau gintaro gabalėlį.

Kiekvienoje išvykoje ieškau plaktuko savo kolekcijai. Galvojau – na, gal surasiu kokią kuoką žvejų sugautai didelei žuviai „užmigdyti“, gal daužtuvą palmės vaisiams skelti. Nei vieno, nei kito neradau. Klausiau vietinio amatininko, darančio medinius papuošalus – ar neturi plaktuko. Šis atsakė: „Plaktukas – brangus įrankis, reikia daug pinigų“. Toliau nebesileisdamas į šnekas meistras ėmė darbuotis rankoje laikydamas pagalį ir mažytį metalinį kaltelį.

Sal, Boa Vistos salų pakrantėse jūrų vėžliai deda kiaušinius. Užkasti smėlyje jie paliekami likimo valiai. Iš jų išsiritę vėžliukai skuba į vandenyną, nes plėšrieji paukščiai perprato, kada jie gali pasirodyti. Vėžliai – turistų masalas. Deja, kaip ir karnavalinių eisenų, neteko pamatyti – ne tas laikas.

Aštriausias kelionės įspūdis yra kontrastai. Kontrastas ne tik tarp žiemos ir vasaros ar laiko skirtumų, gamtos savitumų. Yra kitų savybių. Pavyzdžiui, skirtumai tarp išsivysčiusių, pritvinkusių daiktais ir ginklais šalių ir visai neturtingų. O kur dar rasinė nelygybė, religiniai skirtumai? Kalbame apie kolonijų panaikinimą, betgi kolonializmo procesas tęsiasi. Visa tai galima įžvelgti ir perprasti poilsiaujant visai nedidelėje salelėje.

Grįžęs namo, žvilgtelėjau į gaublį. Afrika man atrodė kaip motina, kurios vaikai buvo vežami vergijon, bet išmesti vidury vandenų, tapo nuostabiu salynu, pavadintu Cabo Verde. Viena salų pavadinta šv. Antano vardu. Dabar žinosiu, turįs savo žemę.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje