Skip to content

Gyvūnų daktarui Aiskaudai rūpesčių visada per akis

Jonas BALTAKIS

Kas Ignalinoje (ir ne tik) nežino keturkojų augintinių daktaro Aiskaudos – Arvydo Kuliuko? Jo vet. vaistinė ir gydykla beveik visada pilna amsinčių ir miaukiančių pacientų, kurie čia palieka savo ligas ir negalavimus. A. Kuliukas – kaunietis. Jis, kaip ir įprasta sovietmečiu, į Ignaliną 1983 m. atvyko pagal paskyrimą, baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją. Kas miesto žmogų, tuomet jauną vaikiną, paviliojo rinktis atrodytų ne itin prestižinę veterinaro specialybę?

Atvykau ir likau Ignalinoje

„Tuomet norėjau nestandartinio pasirinkimo. Vieno mano klasioko brolis studijavo zootechniko specialybę, tai mes, trys klasės draugai, ir susigundėm stoti į veterinariją. O kai baigėm Akademiją, į Ignaliną atvykom šešiese. Vėliau visi išsivažinėjo kas sau, o aš taip ir pasilikau čia. Ketverius metus dirbai „Pirmūno“ kolūkyje (Kazitiškyje), 1987–1993 m. – vadovavau rajono vet. ligoninei, o nuo 1993 m. išėjau į privačią praktiką“, – prisimena ponas Arvydas.

Taigi kaip nori žiūrėk, bet šiemet jam net dvi jubiliejines sukaktis reikėtų švęsti: 30 metų, kai baigė Akademiją ir dirba vet. gydytoju, 20 metų – kai aria privačios veterinarinės veiklos arimus. Sunkiais momentais, kurių kiekvienam pasitaiko, sako atklysdavo ir baksteldavo į šoną abejonė, kad ne tą profesiją pasirinko, bet tai tik momentinės mintys. Šiaip savo profesija ir darbu A. Kuliukas patenkintas. Pasiteisino ir jo pasirinkta specializacija – gydyti smulkiuosius gyvūnus, naminius augintinius. Todėl ir konkurentų rajone neturi, nes visi kiti vet. gydytojai specializuojasi gydyti stambiuosius galvijus: karves, arklius, avis, ožkas. Veterinarija, kaip ir žmonių medicina, kasdien tobulėja, tad įgytas žinias reikia nuolat papildyti, pačiam tobulėti, sekti visas veterinarijos naujienas, neatsilikti nuo mokslo pasiekimų. Todėl Arvydas nuolat studijuoja naujausią literatūrą, lanko organizuojamus mokymus, seminarus.

Daugiau darbo vasarą ir šeštadieniais

Jo gydykloje daugiausia keturkojų ligonių šeimininkai atveda vasarą. Tuomet kreipiasi daug poilsiautojų, kurių gyvūnai patiria traumų ar šeimininkai per šventes juos permaitina šašlykais, kaulais. Padaugėja pacientų ir šeštadieniais, nes visą savaitę pasinėręs šeimininkas tik penktadienį pastebi, kad jo augintinis serga. Tai ekstra pagalba, o iš planinių operacijų dažniausios kastracijos ir sterelizacijos operacijos. Daug klientų A. Kuliuko gydykla sulaukia ir iš Švenčionių bei Švenčionėlių, nes tame rajone tokios gydyklos nėra. Zarasai, Utena ir Molėtai turi.

„Rajono rinka, netgi su Švenčionimis, mažoka, kad į šį verslą daryti didesnių investicijų ir plėstis kol kas neapsimoka. „Reikėtų rentgeno aparato, nes be jo neįmanomos kaulų lūžių operacijos. Tačiau su lūžiais per mėnesį kreipiasi tik 2–3 pacientai, o į rentgeno aparatą ir kitus reikalingus įrankius reikėtų investuoti apie 70 tūkst. litų. Kol kas tai būtų nuostolinga, todėl kaulų lūžius dabar gydo tik Vilniuje,“ – sako vet. gydytojas.

Apie ligas

Gyvūnai, kaip ir žmonės, serga panašiomis ligomis, kurios ypač „išlenda” į senatvę. Dažni augliai – ir piktybiniai, ir gerybiniai. Kokie, gali nustatyti tik laborotoriniai tyrimai, kurie kainuoja 60–80 litų. Patelėms dažniausiai būna pieno liaukų augliai. Norint jų išvengti, katę ar kalę reikia sterelizuoti iki vienerių metų amžiaus, tuomet apsaugos nuo navikų garantija siekia 90 proc.

Kalbant apie operacijas, Arvydas sako, kad visada sudėtingas yra patelių gimdos uždegimo gydymas, nes reikia operacinės invazijos. Vet. gydytojas iš sudėtingesnių jo praktikoje buvusių operacijų prisiminė atvejį, kai viena stambi kalė negalėjo pagimdyti ir reikėjo operacijos būdu  pašalinti jau negyvą vaisių. Kalė išgyveno ir sveika iki šiol.

Žinoma, ne kiekvienas gydymas baigiasi sėkmingai. Ar nesėkmės atveju būna konfliktų su šeimininkais, klausiu vet. gydytoją?

„Buvo įvairių atvejų, bet dažniausiai šeimininkui viską paaiškinus apie ligą, jos eigą ir gydymo būdą, žmogus supranta, kad daugiau nieko negalima buvo padaryti. Bet ir žmonių tiesiog konfliktinių būna“, – sako A. Kuliukas.

O konfliktinių gyvūnų būna, neatstoju. Arvydas juokiasi ir sako, kad pasitaiko. Būna, kai net šeimininkas savo augintinio nebesutvardo. Tuomet tenka pavargti.

Priekaištai šeimininkams

Gyvūnas – ne žmogus, susirgęs nepasakys, ką jam skauda. Šeimininkas turi būti akylus ir laiku pastebėti, kad jo augintinis serga.

„Pastebėt pastebi, bet dažnai delsia laiku kreiptis į veterinarą, atvažiuoja po 2–3 savaičių. Tas delsimas – dažniausias priekaištas šeimininkams. Uždelstą ligą ir sunkiau gydyti, ir rezultatas ne visada teigiamas gali būti. Dar gyvūnams kartais prireikia mano pagalbos, neteisingai juos maitinant, o ypač permaitinus, kai užkietėja viduriai. Tarkim, šuo gali ėsti be saiko, ypač kaime po skerstuvių, nes tas maistas jam naujas. Negalima duoti ir daug kaulų.

Gyvūnų prieglaudos – gerai, bet…

Mieste valkataujantys šunys ir katės nėra masinis reiškinys, bet beglobių gyvūnų užtenka. Idealiausias sprendimas – įsteigti tokių gyvūnų prieglaudą. Tačiau, kaip rodo jau veikiančių tokių įstaigų praktika, joms sunku išgyventi. Tokios prieglaudos dažniausiai yra viešosios įstaigos ir laikosi vien iš aukų ir panačios paramos. Kai kur lėšų šiek tiek skiria savivaldybės.

„Jau sakiau, kad naminių gyvūnų rinka rajone per maža didesnėms investicijoms, taip pat ir prieglaudų kūrimui. Rajone vargu ar ji išsilaikytų. Nebent tokią įstaigą įkurti dviems rajonams, tarkim – Ignalinai ir Švenčionims. Lėšų jai išlaikyti skirtų abiejų rajonų savivaldybės, prisidėtų aukos ir parama, tada gal… Realiai, ką galima padaryti, tai kažkam reiktų imti koordinuoti darbą, suvedant žmones, norinčius įsigyti augintinį ir žmones, norinčius juos dovanoti, paprastai tariant – civilizuotai atsikratyti. Į gydyklą neretai kreipiasi ir tie, ir anie. Bet tokia mažų rajonų specifika – rinka per menka“, – svarsto A. Kuliukas.

Tai patvirtina kad ir tai, jog, pasak Arvydo, jis daugiau pajamų gauna ne iš gyvūnų gydymo, o iš savo vet. vaistinės (apie 70 proc.).

Keičiasi žmonių mąstymas

Pokalbio pabaigoje, turbūt, paklausiau nei šio, nei to. Sakau, ar galima dirbti gyvūnų daktaru ir tų gyvūnų nemylėti. Ponas Arvydas, kiek patylėjęs, į tai atsakė: „Hm… Netikėtas klausimas… Žinau vieną rajono vet. gydytoją, kuris, sako, kačių nemėgsta. Bet tik sako, nes pats tuo nesidomėjau. O aš namuose laikau ir šunį, ir katiną, anksčiau du šunys pas mane gyveno…

Vet. gydytojas Arvydas labiausiai džiaugiasi pakitusiu žmonių mąstymu. Dar prieš kokią dešimtį metų tarp jų, ypač kaime, susirgus šuniui ar katei buvo gajus posakis – kam gydyti, šuo ir katinas patys išsilaižo savo ligą. Jei ji menka, gal ir praeina be gydymo, bet jei problema didesnė, vargu. Dabar taip mąstančių pasitaiko itin retai.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *