Ignaliniečiai, kaip ir visi žmonės, gyvena įprastu metų laiku. Atėjus pavasariui visi tradiciškai ruošiasi gan svarbiam įvykiui – planuotam mero Bronio Ropės atvykimui. Kartą per metus meras lankosi didesnių rajono seniūnijų gyvenvietėse ir atsiskaito gyventojams už praėjusiais metais nuveiktus savo ir rajono tarybos darbus. Žinoma, miestelėnams gal svarbiau miestietiški – kitokie – dalykai, o štai kaimų gyventojai tokių susitikimų metu stengiasi su meru aptarti per metus susikaupusius rūpesčius, išspręsti skausmingas problemas.

Kas nutiko daugėliškėnams? Anksčiau taip gausiai, bet gan pasyviai, dalyvavę susitikimuose su meru ir seniūnu Juozu Paukšte, šįkart nustebino menku skaičiumi (vos trys paprasti kaimo gyventojai ir 14 mokyklos bei globos namų darbuotojų), tačiau aktyviu bendravimu.

Daugėliškėnai sunerimę dėl miestelio tvarkos ir švaros, todėl su meru buvo diskutuota ir apie tuos, kurie medžių paunksmėje kasdien gurkšnodami alų iš valstybės gauna didesnes pajamas, nei dirbantys žmonės, ir neturi jokios atsakomybės. Nors teoriškai gaunantys pašalpas turėtų per dieną išdirbti 4 val., bet, kalbėjusių teigimu, tai tik kalbos. „Prie parduotuvės net tiršta nuo apsvaigusių pašalpinių. Tai jei jie atidirbtų už tas pašalpas, būtų ženklu, o dabar apsidairykite aplink. Pasiūlymas: nesikoduoji – negausi pašalpos“, – siūlo daugėliškietė Laima.

Meras Br. Ropė pabrėžė, jog Lietuva socialinėje srityje nėra savarankiška. „Deja, mes privalome laikytis visų europinių dokumentų, o juose patvirtinta būtent tokia socialinių išmokų tvarka. Be to, koduotis mes nepriversime nei vieno, nes taip būtų pažeidžiamos žmogaus teisės. Daug kas priklauso nuo pačios bendruomenės vieningumo ir nepakantumo tokiems dalykams. Nepakantumas – vienas iš kovos su alkoholizmu ir pasileidimu būdu. O mesti gerti žmogus gali tik tada, jei pats to nori. Pažįstu ignaliniečių, kurie kažkada buvo stipriai paslydę, bet AA (anoniminių alkoholikų) klubas jų gyvenimus pakeitė akivaizdžiai – jie vėl tapo pilnaverčiais visuomenės nariais. Niekada nevėlu mesti gerti“, – sako Br. Ropė.

Kažkaip labai neteisingai skamba tai, jog reikalaujant iš pijokų koduotis, būtų pažeidžiamos jų teisės. O tai kaip dėl normalių, padorių ir atsakingų žmonių teisių? Kas jomis rūpinasi? Visokie iškrypėliai ir alkoholikai (manau, kad ir vieni, ir kiti turėtų būti priverstinai gydomi – autor. past.) turi teisių ir visa visuomenė turi saugotis jų nepažeisti, o jiems normalių žmonių teisės – nė motais. Ar nepažeidžiamos žmogaus teisės, jei jis kasdien turi matyt prasmirdusius ir nuolat apsvaigusius dėdes ir tetas, kurie trainiojasi aplink parduotuves, čia pat geria ir gamtos reikalus atlieka, ir negana to, nuolat prašinėja pinigų. Arba dar, kartu gyvenantys tos pačios lyties atstovai vaizduoja šeimą ir reikalauja leist įsivaikint mažą žmogutį. Norit pasakyti, jog nepažeidžiamos vaiko teisės, atiduodant jį ugdyti ne normaliai šeimai? Gal gi, vis dėto, kas nors atves į protą mūsų valstybės galvas… Nors, sako, kai pasaulinio lygio valdantieji turi ydų, tos ydos tampa norma ir su didžiuliu pagreičiu pasklinda po visą pasaulį.

Nemažai susirūpinimo daugėliškėnai turi ir dėl centralizuotos nuotekų sistemos projekto, kurį vykdo UAB „Meleksas“. Žmonės merui skundėsi ir dėl akivaizdžiai nekokybiškai atliekamų darbų, domėjosi, ar būtina žmogui jungtis prie bendros sistemos. „Kas dėl nusiskundimų dėl vykdomų darbų, tai labai gerai, kad visuomenė nėra abejinga tokiems dalykams, jos priežiūra yra labai svarbi. Juk šitie projektai vykdomi ne valdžiai, ne seniūnui, o visuomenei. Reikia įsisąmoninti tai. Aš būtinai pasidomėsiu dėl konkrečių jūsų pastabų: ir dėl po atliktų kasinėjimų su namu slenkančio šlaito, ir dėl tiesiamo šaligatvio. Manau, kad visų mūsų pastangomis šis projektas bus sėkmingas. Žinoma, labai svarbu ir tai, kad visi laiku prisijungtų prie naujos sistemos, juk ne šiaip sau milijonus po žemėmis užkasėme. Tie, kas nesijungs prie centralizuotos netekų sistemos, iš pradžių gaus tik įspėjimą, o paskui kaskart baudas, siekiančias 1000 litų. Tai daroma visų labui. Na, o labai nenorintys jungtis prie centralizuotos nuotekų sistemos, savo valdose gali įsirengti nuosavą sistemą, kuri kainuotų 8–10 tūkst.“, – sakė meras.

Nuotekų klausimas kažkiek primena atliekų tvarkymo problemą. Atsiranda žmonių, kurie teigia, jog atliekų neturi, bet kažkaip stebuklingai jose skęsta visa aplinka. Tai tas pats ir su nuotekomis. Kažkas teigs, jog nuotekų neturi, nors jau dabar viena, regis, labai padori ir pamaldi daugėliškėnų šeima įsigudrino tualeto turinį pilti į už namo esantį melioracijos upelį, kurio vandenys suteka į Dysnos upę.

Ne mažiau svarbi, pasak gyventojų, ir geriamojo vandens problema. Jis dvokia, iš čiaupo krenta gabalai geležies, o virinant vandenį, paviršiuje susiformuoja žalsvos ir pilkšvos putos. Meras patikino, jog jau vyksta pirkimai ir dar šiemet Daugėliškyje bus įrengta vandens nugeležinimo sistema. Pasak jo, problemos turėtų išsispręsti. Bet gyventojai neatlyžo ir toliau. Chemijos mokytoja G. Panavienė paprieštaravo, jog geležis būtent tokio kvapo neskleidžia. Žmonėms nerimą kelia tai, jog prie miesteliui tiekiančio vandens bokšto vos už maždaug 150 m pastatyta ferma su daugiau nei pusšimčiu galvijų, atvirai šalia suverstas kalnas mėšlo ir begalė naudojamos ir nenaudojamos technikos, iš kurios, savaime suprantama, nuolat lašantys tepalai taip pat sunkiasi į gruntą. O prie kito vandens bokšto, kuris, pasak V. Rimonio, neveikia, o pasak seniūnaičio A. Cicėno, gavusio informacijos iš inžinieriaus Gylio, veikia, visą žiemą tas pats ūkininkas vežiojo ir pylė srutas. Beje, daugiau nei prieš mėnesį dėl šios problemos SMS žinutę gavo ir MI redakcija, o dar po savaitės ir rajono tarybos narys Jonas Baltakis kolektyvinį prašymą išsiaiškinti esamą situaciją. Buvo informuoti aplinkosaugininkai, kurie, įvertinę situaciją, skyrė ūkininkui 800 litų baudą, bet, žinoma, tuo problema juk neišsisprendė.

Žmonės nesupranta, kodėl ūkininkams suteiktos tokios galios ir kodėl dėl jų asmeninės naudos turi kentėti visa visuomenė.

„Vien pernai, pareikalavus bendruomenėms, Lietuvoje uždarytos dvi kiaulių fermos. Tai, manau, jums patiems spręsti. Be to, detalaus plano neįmanoma parengti be viešo svarstymo ir visuomenės pritarimo (deja, miestelėnams joks svarstymas nebuvo žinomas, o apie jau suręstą fermos karkasą vieno susirinkimo metu jie sužinojo tik iš seniūnaičio A. Cicėno, nes jis dalyvavo statybose – autor. past.). Visi dokumentai tvirtinami parašais. Vienas pasirašo, antras pasirašo, o kai pamatai galutinį dokumentų variantą, kur viskas tvarkingai įforminta, nelieka jokių abejonių, kad viskas teisėta ir legalu. Matyt, šįkart dokumentai neatitinka tikrovės. Pasistengsiu, kad aplinkosaugininkai pasirūpintų šiuo klausimu“, – pažadėjo meras.

Seniūnaitis A. Cicėnas pyko, kodėl fermos savininkas, „prisinuomojęs žemės visoje seniūnijoje, šitokiais kiekiais srutas veža ir pila būtent prie bokšto, iš kurio visas miestelis geria vandenį“. Juk žala gamtai ir visuomenei yra neįkainojama. Problema opi ir sudėtinga, bet spręsti ją būtina, ir skubiai.

Dar vienas akmuo į to paties ūkininko daržą dėl kelininkų reikalavimo, ribojančio eismą transportui iki 8 t, nesilaikymo. „Ženklus pastatė, laikraštin parašė, o kontroliuot nieks nekontroliuoja“, – teigė ponia Laima.

Turbūt teisingiausia būtų ūkininkui pačiam pasidaryti savo nuosavą keliuką, o ne diena iš dienos su sunkiąja technika gadinti bendro naudojimo kelius per patį kaimą. Tada ir vėl seniūnui, puolant žmonėms, nereiks sakyti, kad nėra pinigų.

Žinoma, reikia būti teisingiems ir pripažinti, kad minėtas ūkininkas Romas Luneckas nėra visai abejingas bendruomenei. Jis savame ūkyje įdarbinęs ir keletą kaimo žmonių, žiemą išvalo sniegą Radeikiškės apylinkėse, be to, yra visų krašto kultūrinių renginių rėmėjas.

O kad prakalbome apie ūkininkus, tai verta paminėti ir tai, jog ir ūkininkas Egidijus Šiaudinis taip pat yra pakankamai visuomeniškas bei atsakingas. Jis ne tik visada remia bendruomenės kultūrinę veiklą, bet įsigijo ir nuosavą greiderį specialiai savo technikos sudarkytiems keliams remontuoti. Žmogus galvoja ne tik apie save.

Žiūrėkit ir vartykit šitą reikalą kaip norit, bet kažin ar sugebėsite paneigti, jog pirmiausia mes ne iš aklo mandagumo, o išties nuoširdžiai turime padėkoti savo merui už rūpinimąsi mūsų kraštu. Paimkite į rankas tą informacinę knygelę apie visos savivaldybės veiklą, kurią dalino seniūnai, pavartykite ir suprasite patys, kodėl turime padėkoti. Išdrįskite ir apsidžiaugsite patys savo sprendimu. Čia ne partijose ir ne kažkokiuose įsivaizduojamuose pataikavimuose esmė. Nežiūrint į vienokius ar kitokius nesklandumus, vis dėlto suvaldyti tokias galingas problemų, naujovių, permainų, pasipriešinimų, prašymų, reikalavimų, kvietimų, reorganizacijų, kūrimo ir griovimo, skatinimo, plėtros ir panašias jėgas, dar visur suspėti reikia nepaprastų gebėjimų. Pridėkime ranką prie širdies ir pripažinkime patys sau, jog ne vienas iš mūsų dažnai net savam kieme nesugebam susidorot su visais darbais ir rūpesčiais.

Autorės nuotr.