Turbūt nė kiek nesuklysime teigdami, kad kiekvieno sporto mėgėjo, savo jaunystės ir brandžiausius gyvenimo metus paskyrusio pamėgtai sporto šakai, aukščiausias tikslas – patekti į Olimpines žaidynes. Bet šią svajonę pasiekti sugeba tik nedaugelis, tik patys ištvermingiausieji bei labiausiai užsispyrę, beveik kasdien liedami prakaitą alinančiose treniruotėse. Tai gali patvirtinti ir mūsų rajono olimpiečiai Algimantas Šalna, Kazimiera Strolienė ir Diana Rasimovičiūtė, kurie jau ne kartą yra gynę Lietuvos bei rajono garbę Žiemos olimpinėse žaidynėse, o Algimantui Šalnai pavyko iškovoti ir aukso medalį tarp stipriausių pasaulio šaudančių slidininkų.

Pasak Lietuvoje gerai žinomų biatlono trenerių Aleksandro Ščekočichino ir Edvardo Rasimovičiaus, per jų ilgametę praktiką yra pavykę išugdyti ne vieną auklėtinį, kuris turėjo realias galimybes siekti aukščiausio tikslo, bet lemiamu momentu dėl susiklosčiusių aplinkybių šio tikslo nepavykdavo pasiekti. Pastaraisiais metais tik D. Rasimovičiūtė jau ketvirtą kartą siekia šio tikslo ir jau žinoma, kad ji važiuos į Sočio olimpines žiemos žaidynes. Džiugu, kad teisę ten dalyvauti jau užsitikrino ir kitas ignalinietis – vos dvidešimt trejų sulaukęs Tomas Kaukėnas.

Pats Lietuvos biatlono rinktinės lyderis MI pasakojo, kad šią teisę jis iškovojo praėjusį žiemos sezoną, kuris buvo pats ilgiausias, bet sėkmingiausias. Atrankos varžybose su stipriausiais pasaulio biatlonininkais jam teko varžytis daugelyje šalių. Gera pradžia buvo padaryta Pasaulio čempionate Čekijoje. Ten, lenktyniaujant 10 km sprinto rungtyje, Tomas antrą kartą per savo trylikos metų karjerą šaudė be klaidų ir užėmė aukštą 22 vietą, aplenkdamas ne vieną labiau patyrusį biatlonininką. Dar sėkmingiau jis startavo Bulgarijoje per Europos čempionatą, kur 20 km lenktynėse užėmė neįtikėtinai aukštą 10 vietą. Po šių dviejų sėkmingų startų ir tapo aišku, kad jis Lietuvai užtikrino vietą dalyvauti Žiemos olimpinėse žaidynėse, kurios po 9 mėnesių vyks Sočyje.

Pats olimpietis prisipažino, kad jau nuo balandžio pradžios iki šiol jau leidžia sau kiek pailsėti ir dažniau aplankyti savo tėviškę – Ignaliną. Bet atitrūkti nuo rūpesčių galutinai negali. Tenka sėsti prie knygų ir užbaigti ketvirtą kursą Edukologijos universitete. Po to vėl teks atnaujinti treniruotes šliuožiant slidlentėmis ar riedučiais, taip pat tobulinti fizinę ištvermę bėgant krosą ar minant dviračio pedalus. Tai bus nelengvos treniruotės.

Susitikus su šiuo smulkaus sudėjimo vaikinu tenka tik stebėtis neįtikėtina jo ištverme ir užsispyrimu. Pats olimpietis sakė, kad tai, matyt, jam padovanojo gamta ir tėvai, o meilę sportui nuo 4 klasės įskiepijo pirmieji treneriai A. Ščekočichinas ir E. Rasimovičius. Jis apgailestauja, kad kelialapių į žaidynes nepavyko iškovoti visai vyrų komandai, nes treniruočių draugai per atrankos varžybas lenktyniavo ne pagal galimybes. Kaip jam ir D. Rasimovičiūtei pavyks dalyvauti Sočio olimpiadoje, jis prognozuoti nesiryžta. Ateinantį žiemos sezoną iki žaidynių dar vyks daug varžybų. Tad jose teks patvirtinti savo pajėgumą. Dabartinis treneris iš Baltarusijos Viktoras Korčiaginas prognozuoja, kad Olimpiadoje turėtų sektis ne blogiau, nei per atrankos varžybas.

Kiek Tomas dar žada dalyvauti biatlono varžybose, nėra apsisprendęs, bet tikrai su šia sporto šaka greitai neatsisveikins, nes ruošia diplominį darbą būtent apie šią sporto šaką.