Kiekvienas iš mūsų, sulaukęs garbaus amžiaus ir užkopęs į aukščiausią gyvenimo viršūnę, neretai susimąstome, ar pavyko įgyvendinti nuo jaunų dienų puoselėtas svajones, ar dorai gyvenome ir dirbome pagal pasirinktą profesiją, kad artimieji ir pažįstami galėtų tave prisiminti geru žodžiu. Be abejo, ne kiekvienam tai pavyksta. Tuo, tikriausiai, negali suabejoti ignaliniečiams ir daugeliui rajono žmonių gerai pažįstama buvusi ilgametė Ignalinos ligoninės medicinos sesuo Leokadija Puodžiukienė, kuri sąžiningai net 43-ejus metus vykdė Hipokrato priesaiką ir tarp slaugytų ligonių iki šiol gerai prisimenama už jiems padovanotą širdies dalelę.

Leokadija gimė ir užaugo Zarasuose. Tik praūžus Antrajam pasauliniam karui, o jos tėvui pradėjus dirbti šios miesto ligoninės vairuotoju ir ūkvedžiu, buvo leista su šeima apsigyventi būtent tuščiose ligoninės patalpose. Tad nuo mažens Leokadija augo baltus chalatus vilkinčių medikų apsuptyje ir svajojo užaugusi apsirengti panašią aprangą. Šią svajonę ji puoselėjo ir pradėjusi lankyti mokyklą. Bet vos sulaukusi 14 metų nelauktai neteko pagrindinio šeimos maitintojo. Po tėvo mirties jos jaunus pečius užgulė sunki rūpesčių našta, nes reikėjo padėti mamai išmaitinti ne tik ją, bet ir jaunesnį broliuką, todėl teko įsidarbinti net už 14 km buvusiame durpyne, o vidurinę mokyklą lankyti vakarais. Tai buvo nepaprastai sunkūs jaunos merginos išbandymų metai, bet savo svajonės tapti medike nepamiršo. Tad baigusi vidurinį mokslą, ji nedvejodama įstojo į Utenos medicinos mokyklą, kurią sėkmingai baigė dar 1962 m. ir jau būdama diplomuota medicinos seselė sugrįžo dirbti į Zarasų ligoninę. Čia ilgiau neužsibuvo. Mergina, susipažinusi su vienmečiu ligoninės vairuotoju Albinu, su juo sukūrė šeimą ir jaunavedžiai nusprendė persikelti į Ignaliną, kur vyras įsidarbino vairuotoju buvusioje rajono statybos organizacijoje ir jam buvo suteiktas gyvenamasis būstas. Leokadija susirado darbą pagal profesiją Ignalinos ligoninėje. Kurį laiką dirbo už pusę medsesers atlygo Chirurgijos skyriuje, taip pat vaikų lopšelyje-darželyje. Baigusi kursus, dirbo Rentgeno skyriuje, o po to vėl buvo sugrąžinta į Chirurgijos skyrių. Kaip pati Leokadija prisipažino, šiame skyriuje dirbo ilgiausiai ir iki šiol jai išliko patys įsimintiniausi prisiminimai apie buvusias nuoširdžias bendradarbes bei gydytojus. Ilgiausiai teko bendradarbiauti su chirurge Ona Šlionskyte, kurią iki šiol gerbia už jos profesionalumą, reiklumą ir paramą, puoselėjant meilę ligoniams, kuriems neretai padėdavo greičiau išgyti ne tik vaistai, bet ir kasdienis dėmesys jiems. Sulaukusi pensinio amžiaus, dar ilgokai dirbo Chirurgijos skyriuje, iki jo panaikinimo prieš trejus metus.

Bendraujant su Leokadija, teko įsitikinti, kad ji nė kiek nesigaili, kad būtent savo gyvenimą paskyrė pasirinktai preofesijai ir atidavė pačius brandžiausius gyvenimo metus, slaugydama ligonius ir padėdama kuo greičiau jiems pasveikti. Ji džiaugiasi, kad per ilgus darbo metus ligoninėje visą laiką buvo nuoširdžių bendradarbių apsuptyje. Labai dėkinga buvusiai bendradarbei Zitai Vengurienei, kuri ir būnant pensijoje jos niekados nepamiršta, pakviečia į įvairius renginius. Jos, kaip medikų socdemų partinės grupės vadovės, dėka, ji tapo šios grupės nare ir gali dalyvauti jos veikloje. Neseniai, kai Leokadija šventė garbingo septyniasdešimtmečio jubiliejų, jai socdemų būstinėje už aktyvią veiklą buvo įteiktas padėkos raštas, pasirašytas partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus.

Nepaisant garbaus amžiaus, Leokadija Puodžiukienė iki šiol sugebėjo išsaugoti jaunatvišką energiją ir darbštumą. Jie kartu su vyru Albinu daug laiko praleidžia nuosavame sode ir aktyviai dalyvauja socdemų organizuojamose talkose.