Skip to content

Kai vaikas be galvos

MI informacija

Devynios auklės – vaikas be galvos. Taip žmonės kalba, ir ne veltui sakoma: žmonės kalba – žmonės žino. Mūsų šiandieniniame gyvenime pavyzdžių, kai kuo daugiau šnekų – tuo mažiau darbų, nors vežimu vežk. O kai pasižiūri į praeitį, nors ir nelabai tolimą, pamatai, kad tada apie tai nešnekėjo, bet to ir nebuvo.

Na, ko mes dabar turime bene daugiausiai? Kalbu apie Lietuvos aukštųjų ir kolegijų išleidžiamus specialistus (tarp jų ir „specialistus“). Ko gero, tikrai ne paskutinę vietą čia užima socialiniai darbuotojai ir psichologai.

Atrodytų, socialiniams darbuotojams darbo neturėtų trūkti: juk visokių socialiai remtinų gana daug. Bet ne, žiūrėk, tie darbuotojai jau ir į darbo biržą vaikšto, patys į socialiai remtinų statusą taikosi. Gal, sakau, reikėtų socialiniams darbuotojams draugiškai suremti pečius ir įteigti, nuolat kalbėti, tiesiog įkyriai kartoti, kad Lietuvoje gero gyvenimo nebus, kol kiekvienam socialiai remtinam nebus priskirta po vieną socialinį darbuotoją. Tada ir vieniems, ir kitiems gyvenimas pagerės.

Tokio susitelkimo ir įkyraus kalbėjimo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Šitaip elgiasi specialistai, kurių irgi prikepta per akis. Tai psichologai. Dabar jų visur pilna: ir savivaldos įstaigose, ir, sakysim, mokyklose.

O ką turime?

Kurią vietą Europoje pagal savižudybių skaičių Lietuva užėmė tarpukario laikotarpiu, kitaip tariant, tada, kai, kaip iki šiol rašo kai kurie istorikai, šalį valdė diktatorius Antanas Smetona? Taip, pirmą vietą: savižudybių Lietuvoje buvo mažiausia. O kurią užima dabar? Irgi pirmą: Lietuvoje savižudybių daugiausia.

Kiek tais laikais Lietuvoje buvo psichologų? Paieškojau internete, bet tokių duomenų neradau. O kiek iš senų žmonių pasakojimų žinau, tai anais laikais tokia specialybė apskritai ne madoje buvusi.

Dabar psichologų turime daug. Ir mėginimų nusižudyti, tarp jų ir sėkmingų, taip pat daug. Kaip čia dabar išeina: kuo psichologų daugiau, tuo daugiau ir savižudžių?

Na, gal ir neteisinga sakyti, kad savižudžių skaičius priklauso nuo psichologų skaičiaus: kuo pastarųjų daugiau, tuo mažiau pirmųjų. Nors istorija gal ir priešingai moko… Bet tegul tai aiškinasi istorikai ir psichologai. Šie, tai visiškai aišku iš jų pasisakymų, tiesiog yra įsitikinę, kad savižudybių problema Lietuvoje tokia opi todėl, kad trūksta psichologų.

O jei psichologų netrūksta, tai trūksta jiems darbo vietų. Psichologai turi darbuotis kiekvienoje įstaigoje. Ir psichologams už jų darbą turi būti gerai mokama, ne taip, kaip dabar, kai šie liaudies ūkiui tokie naudingi specialistai vis dar kol kas kai kur nelabai vertinami.

Užtat kiek šnekų ir rašinių pasirodo mūsų „respublikinėje“ žiniasklaidoje po kiekvienos bent kiek žymesnio žmogaus savižudybės. Aprašomos ir apšnekamos visos smulkmenos: kur tas savižudis buvo, kaip jis ten buvo, kodėl buvo ten ir taip, o ne kitaip, kas jį pastūmėjo ir kas jo nesulaikė. Žurnalistai stengiasi supažindinti visuomenę („visuomenė nori žinoti“) su visomis smulkmenomis. Psichologai aiškina, kodėl taip nutinka, ir ką reikia daryti, kad to nebūtų: aišku, plėsti psichologinės pagalbos tinklą. 

Na, o dabar belieka atsakyti į klausimą: kas labiausiai suinteresuotas, kad savižudybių skaičius Lietuvoje nemažėtų? Kokios specialybės atstovai čia suinteresuoti neprarasti darbo, o neturintys – susirasti?

Oi, koks negeras atsakymas peršasi… Neteisingas atsakymas. Visi psichologai pasiryžę, kai tik jiems pritrūks darbo, persikvalifikuoti.

O vaikas vis vien be galvos.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *