Su muzikos mokyklos akordeono mokytoja Milda Raslaniene susipažinau prieš 24-erius metus. Besibaigiant pavasariui, o gal vasaros pradžioje. Gausiai žydėjo kaštonai ir aš, lydimas tėvo, pravėriau muzikos mokyklos duris į paslaptingą ir viliojantį muzikos pasaulį, kuriame pirmoji vedlė, atskleidusi pagrindinius muzikos dalykus – Milda Raslanienė. Kas jos nepažįsta, noriu su ja supažindinti, o kas pažįsta – galbūt naujai pažvelgs į šią mokytoją. Ji to verta. Profesionali, kantri, giedrios nuotaikos, pasitikinti savimi ir kitais, kukli, šiltai bendraujanti. Ne tos savybės, kurias ypatingai vertina šiandienė mūsų visuomenė, popieriuose paskendusi mūsų švietimo sistema, deja… Štai šiandien vėl prieš save regiu Mokytojos veidą, kalbamės. Tokios pat gyvos šviesiai rudos akys, toks pat užkrečiantis juokas, toks pat nuoširdumas. Norėčiau sužinoti apie Jus daugiau.

– Žmogaus asmenybės šerdis formuojasi vaikystėje. Kur ir kokia buvo Jūsų gyvenimo pradžia?

– Gimiau Ignalinoje, bet, kai man buvo 3 mėnesiai, tėvą išsiuntė prie Užvenčių girios į Užusienio kaimą. Ten gyvenome, kol man suėjo 7-eri. Tada grįžome į Ignaliną ir rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Mano tėvas buvo geras stalius, mama šiek tiek dirbo mokytoja, paskui – kitoje darbovietėje. Tėvas buvo pirmasis Ignalinos politinis kalinys. Aš jauniausia iš trijų seserų, viena – jau mirusi.

– Kokie Jūsų vaikystės prisiminimai?

– Mano vaikystės prisiminimai labai šviesūs. Su seserimis buvome beveik pametinukės – buvom geros žaidimų draugės. Tėveliai gerai sutardavo – augome darnioje šeimoje.

– Kaip atėjo muzika į Jūsų gyvenimą? Kodėl būtent akordeonas?

– Mano tėvas buvo geras muzikantas – savamokslis klarnetininkas, net vestuvėse grodavo. Matyt polinkis į muziką iš čia. Tėvelis man yra pasakęs – mokeisi, mokeisi muzikos, o polkos žmoniškos sugrot nemoki. Na, o kodėl akordeonas – labai paprasta. Kai atidarė Ignalinoje muzikos mokyklą, buvo tik du skyriai – fortepijonas ir akordeonas. Pianiną nupirkti būtų buvę sunkiau, todėl pasirinkau akordeoną. Man svarbiausia buvo mokytis muzikos, o kurį instrumentą – nebuvo labai svarbu.

– Kaip sekėsi muzikos mokykloje? Kas paskatino rinktis profesionalios muzikantės kelią?

– Sekėsi gerai. Per 4-erius metus baigiau 5-erių metų kursą. Daug grodavau. Kadangi namuose turėjau prastesnį instrumentą, daug grodavau mokykloje – net namo varydavo. Pirmoji akordeono mokytoja – Vida Minevičienė. Vėliau iš Panevėžio atvyko mokytoja Genovaitė Butrimienė. Ji ir nulėmė mano tolimesnį kelią. Ši mokytoja paskatino toliau mokytis muzikos. Beje, pas ją ir gyvenau, kai muzikos mokiausi Panevėžyje (G. Butrimienė išvyko iš Ignalinos į Panevėžį – aut. past.).

– Ką prisimenate iš vidurinės mokyklos? Koks įvykis labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Buvau aktyvi visuomenininkė. Dalyvaudavau įvairiuose renginiuose. Buvome klasėje trys Mildos – kartu sėdėdavome klasės gale. Labai gerai mokiausi, ypač sekėsi tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika – mokytojai man pranašavo matematikės ateitį. Imponavo du mokytojai – chemikas Šidagis ir fizikas Čeponis – jie buvo labai reiklūs ir teisingi. Prasčiau sekėsi kūno kultūra. Atsimenu vieną įvykį. Per geometrijos kontrolinį draugė iš manęs pasiskolino knygą ir viską nusirašė. Tada man grąžino knygą po suolu. Ši nukrito po mano suolu ir dunkstelėjo. Gavau dvejetą už nusirašinėjimą….

– Koks buvo Jūsų tolimesnis mokymosi kelias?

– Baigusi 8 klases, įstojau į Panevėžio muzikos technikumą (dabar konservatorija) akordeono specialybę, čia mokiausi 4-erius metus. Akordeono dėstytojas buvo Petras Lukoševičius. Baigusi šią mokyklą, įgijau muzikos mokyklos akordeono mokytojos ir vidurinės muzikos mokytojos kvalifikacijas ir buvau paskirta dirbti į Ignalinos muzikos mokyklą. Jau pradėjusi čia dirbti, neakivaizdžiai 5-erius metus studijavau valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete chorinį dirigavimą. Kodėl ne akordeoną? Tuo metu visoje Tarybų Sąjungoje buvo tik trys konservatorijos, kuriose buvo akordeono specialybė, viena iš jų – Vilniuje. Priimdavo labai mažai, o stojančiųjų – daug, iš visos sąjungos atvažiuodavo.

– Kaip apibūdintumėt savo jaunystę?

– Normali jaunystė. Būdama 19-metė, pradėjau dirbti, plius dar neakivaizdinės studijos. Aktyviai dalyvavau kultūrinėje veikloje – grojau estradiniame ansamblyje, dainavau chore. Nebuvo daug laisvalaikio.

– Ar norėjote grįžti į Ignaliną? Ar dėl to nesigailėjote?

– Nesigailėjau. Norėjau čia grįžti. Ir dirbu jau 40 metų. Tai mano pirmoji darbovietė ir ko gero – paskutinė. Grįžau pagal paskyrimą ir „prilipau“. Čia gyveno tėvai. Seserys gyveno Vilniuje – lydėjau abu tėvelius senatvės keliu.

– Kokia buvo Jūsų darbo pradžia? Kaip Jus priėmė kolegos ir mokiniai?

– Normaliai priėmė. Studijų metu turėjome daug pedagoginės praktikos, dar turėjau privačių mokinių, todėl darbo pradžia buvo sklandi. Pirmaisiais darbo metais gavau 7 akordeonistus ir 10 pianistų (išvyko jų mokytoja) – pianistai sudarė tam tikrų sunkumų, bet tai buvo tik 1-erius metus. Grįžau į savo buvusiųjų mokytojų kolektyvą, todėl pradžioje kartais jausdavausi šiek tiek nejaukiai. O šiaip kolektyvas buvo ir yra labai draugiškas, lyg vienas kumštis – visada gali tikėtis pagalbos ir palaikymo.

– Kokie principai Jums svarbiausi darbe? Kokios savybės reikalingos, kad būtum geras mokytojas?

– Man svarbūs dalykai – sugebėjimas bendrauti su mokiniais, išlaikant deramą distanciją, draugiškumas, mokėjimas bendrauti, profesionalumas, reiklumas. Parinkdama mokiniams repertuarą stengiuosi, kad jis atitiktų dalykinius reikalavimus ir vaiko interesus. Su mokiniais tariuosi, parodau, kad vertinu mokinį kaip asmenybę – man svarbus jų požiūris. Svarbu niekada nežeminti vaiko.

– Dažnai girdime, kad neigiama linkme keičiasi vaikų požiūris į vyresniuosius, mokslą, vertybes. Turite didelę pedagoginio darbo patirtį. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

– Sutinku. Galbūt dėl naujųjų technologijų įtakos mažėja mokinių motyvacija. Mūsų laikais buvo tik slidinėjimas ir muzikos mokykla, o dabar veiklos pasirinkimas didžiulis. Vaikams trūksta laiko, gal valios mažiau turi.

– Mokiniai mokiniais, tačiau patys brangiausi žmonės, vis dėlto, yra šeimos nariai. Ar galėtumėt trumpai pristatyti savo šeimos narius?

– Vyras Vytautas dirba savivaldybėje. Vaikai Paulius ir Justina jau suaugę ir savarankiški. Darniai sugyvename. Su vyru žmoniškai susibarę nesame.

– Kokie dalykai Jus erzina, žeidžia?

– Melagystės, nesąžiningumas, pasipūtimas.

– Kai užklumpa juodos mintys, kas suteikia stiprybės ir paguodos?

– Šeima, gamta, literatūra, muzika. Teikiu pirmenybę filosofinei psichologinei literatūrai, iš kurios galima pasimokyti gyvenimo išminties.

– Kokie dalykai Jums suteikia džiaugsmo, prasmės pojūtį?

– Darbas, bendravimas su žmonėmis, prasminga laisvalaikio veikla.

– Kokios vertybės Jums svarbios?

– Šeima, sąžiningumas, nuoširdus bendravimas, ilgalaikių santykių su žmonėmis puoselėjimas.

– Koks Jūsų santykis su Dievu ir religija?

– Esu tikinti. Nors ir ne kiekvieną sekmadienį, bet nueinu į bažnyčią. Katalikiškos tradicijos visuomet buvo svarbios – ir tuokėmės slapta užrakintoje bažnyčioje.

– Ką manote apie nutylimas temas – vienatvę, ligą, senatvę, mirtį? Ar tie dalykai Jūsų negąsdina?

– Nė kiek. Priimu juos, kaip natūralius reiškinius. Man keista, kai žmonės bijo apie tai kalbėti, slepia tai.

– Ar nesigailite pasirinkusi mokytojos profesiją? Jei galėtumėte sugrįžti į praeitį, ką darytumėte kitaip?

– Gailėtis nesigailiu, bet daryčiau kitaip. Bėgant metams kartais susimąstau apie savo nueitą kelią ir man atrodo, kad labiau būčiau atsiskleidusi, jei būčiau pasirinkusi mediciną, psichologiją ar tiksliuosius mokslus. Jaunystėje požiūris vienoks, dabar kitoks, o muziką per kraują pasirinkau savo noru – nei tėvai, nei vidurinės mokyklos mokytojai tam nepritarė.

– Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

– Pagal galimybes stengiuosi laikytis sveiko gyvenimo būdo – kasryt sportuoju, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens maudausi ežere. Skiriu dėmesio sveikai mitybai. Saikingai dirbu darže, šiltnamyje.

– Kokią muziką mėgstate?

– Labiausiai mėgstu klasicizmo grandus V. A. Mocartą, J. Haidną ir L. Bethoveną. Patinka ir gera šiuolaikinė muzika, pavyzdžiui, El Fuego, M. Mikutavičius.

– Kokių turite ateities planų ir troškimų?

– Noriu sėkmingai sulaukti pensijos, jei bus galimybė – dirbti. Bet kokiu atveju norėčiau išlikti aktyvi ir veikli – negaliu sėdėti namuose.

– Šį sekmadienį vyks gražus renginys (vyko gegužės 26 d.) – Jūsų buvusių ir esamų mokinių susitikimas koncertas. Kaip gimė šis sumanymas?

– Šią mintį puoselėjau 15 metų. Na, o kad šis renginys vyks šiemet – keli dalykai. Atskaitos taškas – mano pedagoginio darbo 40-ies metų sukaktis. Renginį organizuoti paskatino ir buvusių mokinių apsilankymai, bendravimas su jais, noras dar kartą prieš pensiją juos visus pamatyti.

– Ko palinkėtumėte savo mokiniams ir sau pačiai? Kokia gyvenimo išmintimi norėtumėt pasidalinti?

– Ne turtuose laimė, o žmonių bendravime. Žinoma, be pinigų neišgyvensi, bet tai neturėtų būti pirmame plane. Svarbiausia, kaip tu priimi žmones, ir kaip jie – tave. Mokiniams pasakyčiau, kad nesvarbu, kokia tavo profesija, bet – koks tu žmogus, kokios tavo vertybės. Sau palinkėčiau sveikatos ir energijos.

– Dėkoju už pokalbį!