Skip to content

Karti benamio duona

MI informacija

Kasdieniuose tarpusavio santykiuose vis dažniau pasigendame žmoniškumo, kurį užgožia įstatymai, nepakantumas, pyktis ar abejingumas. Kiekviena istorija turi savo pradžią ir pabaigą, savus herojus. Šios istorijos herojai – benamių šeima, kuri buvo kurį laiką virtusi kankinančia našta visuomenei. Dabar galime kartu pasidžiaugti, kad istorija, kurią redakcija pradėjo narplioti dar balandžio mėnesį, regis, kaip ir dauguma pasakų, baigėsi laimingai.

 

Istorijos pradžia

Dar pavasarį gavome Ažušilės gyventojų skundą, kad vienoje gražiausių Ignalinos krašto vietovių – Ažušilėje – šalia kaimo vagonėlyje įsikūrė girtuokliaujančių ir lėbaujančių vidiškiečių šeima, kurie dar ir tokių pačių draugų vis sulaukia, o įsisiautėję taip atsipalaiduoja, kad vietiniai bijo ir namo pareiti, o aplink kelias dešimtis metrų – bambalynų bei fekalijų liūnas.

Tada Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė patikino, kad žinanti apie tą situaciją, bet… „Žinau. Ši šeima – mūsų galvos skausmas. Jie prarado viską, ką turėjo, jų vaikai taip pat ugdomi globos namuose. O patys dabar gyvena vagonėlyje be vandens, sąlygos neatitinka jokių higienos reikalavimų, bet bent jau ne po atviru dangumi. Visomis priemonėmis bandau juos priversti susitvarkyti savo teritoriją, bet tai ir viskas“, – pasakojo seniūnė.

Aplinkos apsaugos agentūros viršininkas Petras Kazakevičius, su kolegomis aplankęs šeimą snieguotą balandį, tąkart didelės netvarkos nerado, matyt, jau buvo seniūnė apsilankiusi ir paraginusi šeimą imtis švarinimosi darbų, bet sutiko, jog taip būti neturėtų. Pats viršininkas pažadėjo, jog nutirpus sniegui imsis kažkokių priemonių, kad padėtų ir gyventojams, ir benamių nenuskriaustų. Tada buvo nutarta bendromis jėgomis perstumti vagonėlį į nuošalesnę vietą. „Būkim žmoniški, supraskim, kokia situacija. Mes galim visi supuolę juos išvaryti, bet kas po to? Kur dėtis žmonėms? Juk tai nežmoniška“, – svarstė P. Kazakevičius.

Visi laukė pavasario.

Problema „ištempta“

Pasak Ažušilės gyventojų, mažiau nei prieš dvi savaites, kaip ir buvo žadėta, vagonėlis ištemptas į nuošalesnę vietą, gilyn į mišką. Žinoma, visą tą laiką nerimo nei gyventojai, nei seniūnija, nei aplinkos apsaugos agentūra: visi suko galvas, tarėsi, derino norus su galimybėmis ir įstatymais. P. Kazakevičiaus teigimu, problemos sprendimo galimybės, savaime suprantama, buvo derinamos ir su benamių šeimą „gelbėjančia“ ir savoje žemėje priglaudusia vieno iš narių mama. Vaikai motinai visada bus vaikai, nepaisant jų paklydimų ir nuopuolių.

Ažušilės gyventojai dėkingi visiems šios istorijos dalyviams už, bent jau kol kas, išspręstą problemą. Šįkart visi: ir patys gyventojai, ir seniūnija, ir aplinkos apsaugos agentūra ištiesė pagalbos ranką, bet jei situacija negerės, o tik blogės, vargu ar visi bus tokie geranoriški ir pakantūs. Ateina laikas, kai tenka pačiam atsakyti už savo veiksmus.

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *