„Sunorminta kalba yra kaip melioracijos griovys, padarytas vietoj upelio. Upelis gi gyvas, gražus ir gilus“, – sako kalbininkas doc. dr. Jonas Bukantis.
Ignalinos viešojoje bibliotekoje surengta Tarmių metams skirta konferencija „Tarp kalbos lobių – gimtoji tarmė“. Renginyje dalyvavo svečiai, kraštiečiai iš Kultūros ministerijos, Vilniaus universiteto, Lietuvių kalbos instituto, taip pat savivaldybės, Aukštaitijos nacionalinio parko atstovai, visas būrys mokytojų ir bibliotekininkų iš Ignalinos ir Švenčionių rajonų. Įdomūs pranešimai, mokinių skaitomi tarmiški tekstai, puikūs eilėraščiai ir dainos – tiek daug ir tokio gražaus tarmiškos šnekos skambėjimo po erdviais bibliotekos skliautais dar nebuvo tekę girdėti.
Kažkada išgirsta mintis – „Kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo pagarbiau žiūri į tarmes“ – tikrai pasitvirtino klausantis Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Kardelio, Lietuvių kalbos instituto mokslo vyr. darbuotojo dr. Laimučio Bilkio ir kitų svečių minčių apie tarmes, jų išnykimo grėsmę bei tuos didelius ir prasmingus darbus, stengiantis jas užfiksuoti, išsaugoti. Juk vienas iš Lietuvos unikalumo bruožų yra tas, kad vienoje tautoje ir tokioje nedidelėje teritorijoje susiformavo tiek daug tarmių. Lietuvių kalba – seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – itin svarbi tautos kultūros paveldo dalis.
Renginį pradėjusi bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė pasidžiaugė sulaukusi tiek daug garbių svečių bei ignaliniečių ir kaimynų dėmesio tarmėms. Konferencijos dalyvius pasveikino Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Henrikas Šiaudinis bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Lisauskienė. „Globaliame pasaulyje sunku išgyventi mažos valstybės kalbai, o jos tarmėms – dar sunkiau…“, – sakė H. Šiaudinis ir dėkojo rajono jaunimui, mokytojams, kultūros darbuotojams, prisidedantiems prie tarmių saugojimo.
„Mūsų kraštas, tegul ir senėjantis, bet toks turtingas savo senosios kultūros lobynais, negali išnykti“, – sakė nuo Tverečiaus kilusi Irena Seliukaitė, nuoširdžiai ir jautriai kalbėjusi apie tikrąsias vertybes ir jų puoselėjimą, apie palaidotą žemdirbiškąją Lietuvą ir nuolat kintančias gyvąsias tradicijas, kurios nuolat įgauna gyvenamojo laikmečio bruožų. Viešnia priminė gražius ir sektinus folkloro gyvavimo pavyzdžius.
Profesorius Vytautas Kardelis pasakojo apie naujausius Rytų aukštaičių vilniškių ir uteniškių patarmių tyrimus. Jo kolegės Akvilė Markauskaitė ir Daiva Kardelytė-Grinevičienė pristatė naujausias knygas bei interneto svetainę www.baze.vilniskiai.eu, kurioje galima surasti visą dominančią informaciją ir garso įrašus. „Tarmės nyksta. Seneliai jų neperduoda savo anūkams. Žmonės išsineša tarmę, todėl reikia skubėti kuo daugiau užrašyti, išsaugoti.“, – sakė profesorius.
Dr. Laimutis Bilkis kalbėjo apie vietovardžius ir pristatė nuo 2007 m. rengiamą Lietuvių vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę (interneto svetainėje www.lki.lt). Tai pirmoji tokia elektroninė sankaupa, apimanti ir egzistuojančius ir jau išnykusius vietovardžius. Senuose dokumentuose atrasti vietovardžiai, kaip buvo minėta, puikiausiai gali vėl atgyti ir būti naudojami. Pateikti pavyzdžiai apie kai kuriuos dabar bevardžius Aukštaitijos nacionalinio parko objektus (ežerus, pertakas, salas), kurių vardus L. Bilkiui pavyko surasti. Taigi žemėlapyje reikėtų įrašyti ežerų vardus Užmolis, Ešerinis, Varlinis ir kt. Bazėje pateikiama smulki informacija apie vietovardį, nuotraukos ir garso įrašai. Kaip sakė L. Bilkis, vienas gražiausių nuotraukų pateikė Ignalinos gimnazijos mokinė Aušrinė Stalygaitė iš Puziniškio kaimo. Lietuvių kalbos instituto darbuotoja Dalia Sviderskienė kalbėjo apie Ignalinos krašto vietovardžių kilmę. Ji minėjo, kad yra netgi germaniškos kilmės vietovardžių: ežeras Kiogelis, Kopeliškė, Leizeriškė.
Konferencijos dalyviai galėjo pasidžiaugti respublikinio lietuvių liaudies kūrybos jaunųjų atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ šių metų laureate Gabriele Zabulyte (mok. Vida Ksenzovienė). Linksmos dainelės, gražūs tautiniai drabužiai ir mažosios atlikėjos šypsena bei drąsa nepaliko abejingų ir konkurse, ir konferencijos salėje. Dar viena konkurso laureatė, Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos dvyliktokė Giedrė Misiūnaitė, puikiai pasakojo Tverečiaus krašto tarme. Smagu buvo klausytis gimnazistų Rimvydo Krikštulio ir Mariaus Raginio juokingų istorijų ceikiniškių ir linkmeniškių tarmėmis bei Konstancijos Žemaitytės skaitomo „ignalinsko“ eilėraščio. Na, o kas gi Ignalinos krašte nepažįsta Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos mokytojos Valentinos Sinkevič ir jos personažės Zosės, daugelyje renginių porinančios apie savo gyvenimą ir visus linksminančios tarmiškais juokeliais. Tarmių konferencijoje Zosė ir pasakojo, ir grojo, ir kartu dainuoti kvietė.
Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Nijolė Keraitienė pristatė kartu su mokiniais parengtą darbą apie tarmes ir plačiau apie tverečėnų, dar vadinamų rytų dzūkais, šnekos ypatumus. Buvo prisimintas minėtą tarmę nagrinėjęs ir aprašęs iš šio krašto kilęs kalbininkas Aleksandras Dundulis (1910–1994). Mokytoja pateikė įdomius, tačiau susimąstyti verčiančius, mokinių apklausos rezultatus. Iš apklaustų 136 Didžiasalio „Ryto“ vidurinės mokyklos 5–12 klasių mokinių trečdalis namuose kalba rusiškai arba yra iš mišrių šeimų. Tarmę gerai moka 22 proc., visai nemoka – 51 proc. mokinių. Prieš tarmės vartojimą pasisako 18 proc. apklausos dalyvių. Tokia yra realybė, tačiau negalima nesidžiaugti pačios mokytojos pastangomis ir šioje mokykloje organizuojamu tradicinės lietuvių liaudies kultūros puoselėjimo darbu. Sėkmė didžiasaliečius lydi daugelyje respublikinių kultūros ir meno konkursų, mokykloje kasmet rengiamos etninės kultūros šventės ir kiti prasmingi renginiai. Šiais metais mokyklai skirta savivaldybės įsteigta Miko ir Kipro Petrauskų premija.
„Myliu savo kraštų, savo ūturkų, katros gal kada ir pasisarmatinam norėdami miestai pasirodyt…“, – sakė Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė Sigutė Mudinienė. Ji konferencijos dalyviams pristatė parko direkcijos ir laikraščio „Nauja vaga“ organizuojamą tarmiškos kūrybos konkursą „Kokia paukštelė – tokia giesmelė“. S. Mudinienė perskaitė puikius ignalinietės Nijolės Menčinskienės ir dabar Anglijoje gyvenančios Rimos Ulevičiūtės eilėraščius, kurie gražiausiu būdu įrodo, jog tarmė gali skambėti ne tik kasdieniniame, bet ir aukštajame poezijos gyvenime.
Konferenciją savo įdomiu pasisakymu užbaigusi Dalia Savickaitė pristatė gimtąją Klaipėdos krašto Šišioniškių tarmę ir kvietė pasiklausyti įrašyto teksto – pasakojimo apie Drevernos milžinus. Jau 29-erius metus Aukštaitijoje gyvenanti Dalia prisiminė savo įspūdžius, darbą kultūros srityje, puoselėjant šio regiono tradicijas ir papročius.
„Mylėkime savo kalbą, nepamirškime gimtosios tarmės“, – konferencijos pabaigoje sakė bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė ir kvietė dažniau užsukti į biblioteką, skaityti ir naudotis jos fondais. Kiekvienas konferencijoje kalbėjęs svečias ir mokiniai atminimui gavo bibliotekos dovanėles bei nuotraukų albumus.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!