Skip to content

Rajone beliko tik vienas gyvas pokario partizanas

Jonas BALTAKIS

Šiemet, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, visuomeninės organizacijos „Sniego gniūžtė“ nariai, 807-osios pėstininkų kuopos kariai savanoriai bei visuomenininkas Artūras Kacevičius pirmą kartą surengė gražią akciją – pagerbė buvusius partizanus bei jų rėmėjus.

Buvo sudarytas maršrutas, rajono savivaldybė skyrė transportą ir buvę pokario kovotojai aplankyti namuose. Jiems įteikta gėlių, o rajono tarybos narys Jonas Baltakis savivaldybės vardu įteikė fotoalbumą apie Ignaliną. Dar prieš akciją buvo išsiaiškinta, kad rajone gyvas likęs vienas vienintelis partizanas – Fortūnatas Ivanauskas-Robertas. Jis visą laiką gyveno Ginučiuose, dabar, pablogėjus sveikatai, gyvena Ignalinoje (gim. 1927 m.). buvusių partizanų ryšininkų taip pat nėra daug, bet jie išsibarstę po visą rajoną, todėl šįkart aplankyti ne visi.

Pirmiausiai Švedriškėje pabuvota pas šiemet 90-metį atšventusį Antaną Šimkūną-Kalaviją. Antanas sakė, kad tuomet sąžiningai tarnavo Lietuvai, taip elgėsi visi dori lietuviai. Jis nebuvo išaiškintas, todėl nuo okupacinės valdžios nenukentėjo.

Šuminuose aplankyta buvusi „Lokio“ rinktinės vado Prano Račinsko-Drugelio ryšininkė Aldona Šuminienė-Danutė, kuri yra 1951 m. Strazdų tragedijos liudytoja, nes Balio Vaičėno būrys į paspęstą pasalą išėjo būtent iš jos tėvų namų, kur buvo sustoję pavalgyti ir pailsėti.

Ignalinoje gyvena 89-erių Mečislovas Petkevičius-Vytenis, ne pagal metus guvus ir šviesaus proto žmogus, buvęs partizanų Vytauto apygardos štabo ryšininkas tarp „Lokio“ rinktinės vado Drugelio ir apygardos. Iki šiol išsaugojęs rinktinės vado raštišką padėką už atliekamą darbą. Su juo susitarta susitikti, kad papasakotų savo kovų ir gyvenimo istoriją.

Ir, aišku, aplankytas paskutinis gyvas rajono partizanas F. Ivanauskas.

Visi žinojo, kad pas juos atvyks svečių, todėl buvo pasipuošę, net su vaišėmis sutiko. Ir su ašaromis akyse, nes dar niekas niekada jų taip namuose neaplankė. Planuojama, kad ši akcija bus tęsiama kiekvieną gegužę, kol bus gyvas nors vienas laisvės kovotojas.

Dar prieš aplankant pokario kovų dalyvius, išaiškinta apleista, tik keliems žmonėms žinoma Miškiniškės k. tragedijos aukų vieta. Ji mena 1944 m. gruodį, kai šio kaimo Kazio Dijoko vienkiemyje žuvo aštuoni partizanai ir trys kaimo gyventojai. Visi buvo sudeginti sodyboje. Civilius gyventojus tuomet palaidojo kapinėse, o partizanus užkasė miške šalia sudeginto vienkiemio. Tuomet žuvusių kovotojų į miestelių aikštes dar nevežė. Tik nepriklausomybės metais nežymi kapavietė buvo pažymėta metaliniu kryžiumi, ją prižiūri ir mums parodė Miškiniškėje gyvenantys broliai Jonas ir Valdemaras Žilėnai. Dabar planuojama šioje kapavietėje atlikti archeologinius tyrinėjimus, o palaikus perlaidoti į šventą kapinių žemę. Rajono savivaldybė tam neprieštarauja, reikia tik Švedriškės bendruomenės sutikimo ir nemažai tokiu atveju reikalingų derinimų su įvairiomis tarnybomis. Yra galimybė viską atlikti valstybės lėšomis, nes tuo žada pasirūpinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras. Tyrinėjimų metu rasti artefaktai būtų perduoti Ignalinos krašto muziejui.

Akcijos dalyviai savanorių vėliavomis ir gėlėmis taip pat pagerbė paminklą partizanams Strazdų k., kur 1951 m. balandį, J. Bulkos (kunigavo Baltarusijoje, mirė 2010 m.) išduoti žuvo 7 partizanai ir 4 Juozo Čibiro sodybos gyventojai.

Akcijos dalyviai už pagalbą dėkoja rajono savivaldybei (skyrė transportą) ir KŪB „Danalta“ savininkui Danieliui Paukštei – nupirko gėlių.

Kas 1944 m. gruodį nutiko Miškiniškėje?

…1944 m. gruodį miškų valymas vyko ir Minčios girioje. Viduryje miško buvo nedidelis Miškiniškės kaimelis, vienkiemyje gyveno Kazys Dijokas. Čia partizanai užsukdavo sušilti, pavalgyti. Geri žmonės juos maitino ir saugojo. Netoli Miškiniškės buvo partizanų bunkeris. Čia gyveno nemažas būrys vyrų, jie dar neturėjo vado, slapstėsi apsiginklavę, ir tiek. Kol formavosi būriai, priešai nelaukė, puolė kaip pasiutę šunys. Sužinoję, kad šukuos mišką, partizanai pasitraukė iš bunkerio, išsiskirstė, išėjo į kaimus. Aštuoni pasislėpė pas Kazį Dijoką. Stribai įtarinėjo, kad į Miškiniškę pas K. Dijoką ateina partizanai, nes čia buvo labai patogi vieta. Šukuodami mišką, netoli kaimo rado tuščią bunkerį. Kareiviai su stribais apsupo K. Dijoko sodybą ir užklupo čia besislapstančius partizanus. Sušaudė visus aštuonis, taip pat ir šeimininką K. Dijoką, padegė jo namus ir klojimą.

Stribai Miškiniškės k. nuėjo pas Kazį Žilėną, įsakė šeimininkui rengtis ir eiti kartu su jais. Pabudintas iš miego, žmogus vos spėjo apsirengti ir įsispirti kojas į kaliošus. Čia pat, vaikų akivaizdoje, jam durtuvu dūrė į galvą ir, aptekusį kraujais, nuvarė pas K. Dijoką, kur jau pleškėjo namai ir klojimas. Ten K. Žilėną dar kartą perdūrė durtuvu, įmetė į degantį klojimą ir gyvą sudegino, o jo šeimą vėliau ištrėmė į Sibirą.

Miškiniškės kaime stribai lankydavosi dažnai. Vieną sekmadienį užėjo pas Alfonsą Žilėną (Kazio brolį). Šeimininko nerado, su šeima buvo išvažiavęs bažnyčion, namuose rado pasilikusį brolį Joną. Šis irgi ruošėsi bažnyčion, apsirengė, apsiavė naujus aulinius batus, bet sunegalavo ir pasiliko namuose. Stribai, nužiūrėję jo naujus batus, pasivedė jį už tvarto ir nušovė. Nutraukė nuo kojų batus ir patenkinti išvažiavo.

Pagal „Aukštaitijos partizanų atsiminimus“

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *