Skip to content

Senolė laukia atskubančių geradarių

MI informacija

Į redakciją atkeliavo senas, kažkada buvęs žalios spalvos mokyklinis sąsiuvinis jau pageltusiais lapais. Net keli lapai prirašyti nors ir padrikų minčių, bet gražiu, aiškiu raštu, bylojančiu apie moters raštingumą. Ponia Angelė iš N. Daugėliškio seniūnijos seno sąsiuvinio lapuose, ieškodama pagalbos, išliejo šį pavasarį užklupusias bėdas.

Šaukiuosi pagalbos

Žmogus – gėlė. Pasodina, išdygsta, užauga, pražysta, o kai nuvysta – išmetama už tvoros. Ir aš jaučiuosi kaip toji išmesta gėlė. Esu šio rajono, Daugėliškio seniūnijos, Kampelio kaimo gyventoja. Po vyro mirties gyvenu viena. Turiu vaikų, bet jie pas mane – labai reti svečiai. Kartais net pagalvoju: pas visus vienaip, o pas mane – kitaip. Būna įvairių švenčių, progų. Tuomet visi susėda prie stalo su vaikais, anūkais, o aš – visada viena. Vis viliuosi, kad Dievas man padės, bet bėdos kasdien vis kitos, sveikata kasdien silpnesnė. Aplink namus žolės auga, užuolaidų jau net nereikia. Bet kur dar galas, reikia laukti, laukiu. Pasirūpina manim kartais kaimynai, draugai, pažįstami, bet tik ne… Deja, bėdos po vieną nevaikšto. Taip atsitiko ir man balandžio pradžioje. Negalėjau kūrenti krosnies, suiro kaminas ir dar taip daugiau įvairiausių bėdų. Sėdžiu ir galvoju, kur reikia kreiptis, kad kas sutaisytų. Pavaikštau, paklausinėju, gal kas sutaisyti galėtų. Neturiu nei brolių, nei sūnų, nei žentų, anūkų. Žmonių paraginta, nuėjau į seniūniją. Galvą skauda, kojas taip pat, pasiramsčiuodama lazdele nuėjau. Pirmiausia pasibeldžiau pas socialines darbuotojas. Po neilgo pokalbio man buvo paaiškina, kad jos tokių paslaugų neteikia, o pas žmones nevaikšto, nes nenori. Taip ir nesupratau, kam tos socialinės darbuotojos ten reikalingos. Nuleidusi galvą užėjau pas seniūną. Šis taip pat iškart pasakė, kad tokių darbuotojų neturi ir padėti man negali. Nepasidaviau, sėdėjau. Vis tik šįkart laimėjau – seniūnas pažadėjo atvežti medžiagų ir surasti žmogų, galintį man padėti. Pralaukiau dvi savaites, bet nei medžiagų, nei darbuotojo nesulaukiau. Bijau net pagalvoti apie ateisiančią kitą žiemą. O ir dabar ne pyragai – lyjant lietui vanduo pro kiaurą kaminą teka pirkion. Sakau, gal kur yra darbščių moterų, mokančių remontuoti kaminus? Eisiu paieškot ramunės žiedelio ir bursiu, ar dar rasiu žmogų, kuris man padėtų. Daugiau jau nebėra ką daryti. Lauksiu žiemos, bet nekūrentoj pirkioj, matyt, ilgai nebeišbūsiu. Tikiuosi mano rašinėlį perskaitęs atsiras koks geradaris ir padės man. Lauksiu su nulenkta galva ir skaudančia širdimi. Ačiū tiems, kurie mane supras.

Angelė Mickevičienė iš Kampelio kaimo.

Perskaitę ponios Angelės laišką, susisiekėme su seniūnu Juozu Paukšte. Seniūnas pasakė visą situaciją žinantis ir jau ėmęsis darbų, bet kad dabar pats darbymetis, visur visko reikia, tad ir pagalba teikiama iš eilės. „Kiekvienam žmogui jo problema atrodo pati svarbiausia, bet man visi vienodai svarbūs. Pabaigsim pradėtus darbus, imsimės kitų. Jau rastas žmogus ir medžiagų, reikalingų atlikti Angelės remonto darbams. Šįkart patarpininkausim ir padėsim, kiek galėsim“, – sako J. Paukštė.

Ponios Angelės problema iš pirmo žvilgsnio iš tiesų atrodo labai sudėtinga, bet pasigilinus, nėra jau tokia beviltiška. Ponia Angelė gyvena nuosavame name, tad pati turėtų sukti galvą dėl remonto darbų. Tai nėra jokia naujiena. Kas ir būtų, kad visiems šalies gyventojams jų privačias valdas prižiūrėtų ir remonto darbais rūpintųsi valstybinės institucijos. O senatvės ligų prispaustų senolių kaimuose – kas antroj pirkioj. Visiems jiems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Tik ar pajėgs rajono seniūnijos visais jais pasirūpinti, jei nepajėgia to padaryti vaikai? Gal susibūrus į „Saugios kaimynystės“ grupes galima būtų ne tik saugumo, bet ir buitines problemas spręsti?

Kas dėl santykių su dukromis, tai čia taip pat tik jų šeimos reikalas: nei redakcija, nei seniūnija santykių nepakeis. Kažin, ar nėra ir pačios ponios Angelės charakterio ar vaikų auklėjimo spragų, jei tokie blogi tarpusavio santykiai. Labai retai būna kalta tik viena pusė.

Ir pabaigai. Vos už poros kilometrų nuo ponios Angelės namų, šalia parduotuvės N. Daugėliškio miestelyje, jau kuris laikas kabo skelbimas, kuriame savo paslaugas siūlo krosnių ir kaminų „muleriai“. Štai jums dar vienas problemos sprendimas. Poniai Angelei, žinoma, sunku vaikščioti tokius atstumus, bet jos artimas draugas ponas A. tikrai bent tiek galėtų pagelbėti.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje