Skip to content

Apie žuvienės gimimą ir gintarinę mirtį

Jonas BALTAKIS

 

Įvažiuoji į Ginučius ir nosis greitai nugriebia verdamos žuvienės ar rūkomos žuvies kvapą. Seilė tik nutįsta pro iš nuostabos pravertą burną ir nejučia jau riedi tų kvapų link. Sekdamas paskui juos, neišvengiamai privažiuosi Gaidelių sodybą. Tai supras ne tik nosis, bet ir akys. Mat ant stiebų plevėsuoja vėliavos su gaidžio atvaizdu. Iš pradžių atrodo, jog vėliavoje įstrigęs erelis plaikstosi, geriau įsižiūri – ogi su skiautere tas paukštis…

Siekia tautinio paveldo

Sodybos šeimininkas Valdas Gaidelis, tarsi iš reklaminio lankstinuko, su firmine prijuoste išnyra iš rūkyklos skleidžiamo dūmo. Rūkoma eilinė žuvies partija. Procesas ėjo į pabaigą, tad neužilgo geltonšoniai karpiai, lynai ir juosvi ungurių botagėliai nukeliavo į čia pat esančią sodybos šeimininko parduotuvę. Valdas lyg tarp kitko tarsteli: „Ką žino visa Lietuva, toli gražu žino ne kiekvienas ignalinietis…“. Tai, sakau, apie tai ir pašnekam.

V.Gaidelis šneką pradėjo nuo to, kad dabar jo vienas didžiausių rūpesčių – gauti tautinio paveldo sertifikatą dviems savo produktams: žuvienei ir rūkytai žuviai.

– Kažkada Utenos regionas buvo kulinarinio paveldo pradininkas, tačiau tas judėjimas jau išsikvėpė. Po to, vaizdžiai tariant, kai buvo pradėti kepti lietuviško kulinarinio paveldo blyneliai su bananais. Tautinis paveldas – kur kas rimčiau. Yra griežta atrankos komisija, vadovaujama etnologo prof. Liberto Klimkos, pro kurią su savo norais lengvai neprasmuksi. Tautinis paveldas – tai patiekalai, amatai, papročiai, regione puoselėti ne trumpiau, nei šimtą metų. Gaunant licenciją, tai reikia įrodyti. Yra dar šio paveldo B kategorija, kur patiekalui ar amatui regione gali būti 50 metų, leidžiant taikyti ir šiek tiek šiuolaikinių technologijų, – pasakoja ponas Valdas.

Siekiant sertifikato žuvienei ir rūkytai žuviai, kaip tautinio paveldo patiekalams, būtina nurodyti ir šaltinius, iš kur žinoma, kas ir kaip prieš šimtmetį tą žuvienę virė. V. Gaidelis sako, kad jam šia prasme pasisekė. Sovietmečiu tėvas dirbo žuvininkystės ūkyje, tad jam nuo vaikystės teko bendrauti su senaisiais Ginučių, Meironių, Palūšės žvejais, klausytis jų pasakojimų ir pamokymų. Iš jų, o vėliau iš įvairios literatūros, kurią studijavo dvidešimt metų, ir sužinojo apie šio amato (žvejybos) papročius ir tradicijas, žvejų gyvenimo būdą. Dabar, sako, yra likęs tik vienas žvejys iš senųjų plejados – tai Stanislovas Rastenis Palūšėje.

Žuvienė – ne verdama, ji gimsta

– Dabar daug kas imasi tautinio paveldo, bet jiems trūksta žinių ir iš viso to daroma tik šou. Neseniai dalyvavau viename seminare, kuriame patirtimi dalijosi jau turintys tautinio paveldo sertifikatą žuvienei virti. Štai sako, kad į žuvienę nededamos bulvės, neva tai ne bulvienė. O kodėl bulvės nededamos, kodėl jų nedėjo nei prieš 50, nei prieš 100 metų – nežino. Arba kodėl į tikrą paveldinę žuvienę pilama degtinės ir dedama anglies?

Iš surinktų gausių atsiminimų žinau, kad degtinės pilama dėl dviejų priežasčių – kaip valomoji, dezinfekuojanti priemonė (juk vanduo žuvienei buvo semiamas tiesiai iš ežero ar upelio) ir kartu tai buvo duoklė dievams. Ši tradicija siekia dar pagonybės laikus. Tik tuomet aukojama degtinė lašinta ant žemės ar į ežerą, o dabar gudriau – į žuvienę. Anglies dedama vėl gi dėl dezinfekacijos ir ji šiek tiek žuvienės skonį keičia. Kas dėl bulvių, tai jos gadina ir spalvą, ir skonį. Senieji žvejai apie žuvienę sako: ji neverdama, ji gimsta ir miršta. Žuvienė turi būti švelni, kaip moteris, bet ir griežta, kaip motina. Mirdama ji įgauna lietuviško gintaro spalvą. Karšta žuvienė valgoma su šaltom bulvėm, o rytojaus dieną, pavirtusi į drebučius – su karštom. Niekada likusi žuvienė kitą rytą nešildoma. Bulvės į ją dar nededamos ir todėl, kad jos trukdo ataušusiai žuvienei virsti šaltiena, – net su azarto kibirkštėlėm akyse edukacinės programos nuotrupas pasakoja Valdas.

Pasak jo, kadaise senieji žvejai buvę labai praktiški. Iš jų daug žuvies pirkdavę žydai, tačiau jiems žuvų į krantą nepristatydavo. Žydai samdydavo žvejų kaimynus, kad šie juos su savo laiveliais už tam tikrą mokestį nuplukdytų pas žvejus. Tad jie duodavo uždirbti ir kaimynams.

Senieji žvejai valgydavo žuvų pūsles, nes žinojo, kad jos – baltymų sandėlis. Dėdavo į žuvienę dilgėlių, nes jos turtingos geležies. Visa tai dėl sveikatos, nes žvejai ja rūpinosi, kad per anksti savo vaikų našlaičiais nepaliktų.

– Mano rūkytą žuvį ragavo jau pusė Europos. Užsieniečiai dažnai atvažiuoja, perka. Paskutiniai buvo iš Ukrainos ambasados Lietuvoje. Daug žuvies nuperka klaipėdiečiai, kauniečiai, panevėžiečiai. Specialiai užsako ir atvažiuoja pasiimti. Klausiau Klaipėdos krašto pirkėjų, kodėl jie per visą Lietuvą į Ginučius važiuoja, juk jų krašte žuvies – nors vežimu vežk. O jie sako, kad pas juos rūkoma žuvis dalijama perpus, daromos išklotinės. Ant pokylio stalo tokios nesižiūri, o Ginučių rūkyta žuvis – stalo papuošalas, – porina žuvienės ir rūkytos žuvies meistras.

V. Gaidelis žuvį rūko ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Jos šiomis dienomis (ir sekmadieniais) galima nusipirkti nuo ketvirtadienio pavakario. Pirmas tris savaitės dienas žuvis nerūkoma. Ji čia visada šviežia ir įvairi: karpiai, karšiai, lynai, unguriai, seliavos, lydekos. Tarkim, iš Birvėtos tvenkinių atvežti karpiai laikomi gyvi ežere įrengtose saugyklose. Norint žuvies nusipirkti kokiam pobūviui, geriau užsakyti iš anksto. O seilei nuryti jos visada (minėtomis dienomis) galima įsigyti V. Gaidelio parduotuvėje ar sodyboje Ginučiuose. Telefonas pasiteiravimui ar užsakymams 8~687 39339.

V. Gaidelio sodyboje teikiamos ir kitos paslaugos: nakvynės, baidarių ir valčių nuomos, maitinimo. Be įvairių mėsos patiekalų, čia kepama daug bulvinių ir miltinių aukštaitiškų blynų, žuvis ne tik rūkoma, bet šviežia čia pat ir kepama.

Problemos apniko

Iki šiol jau 5-erius metus V. Gaidelis maitino turistus ir poilsiautojus, jiems rengė edukacines programas prie Ginučių malūno. Prie jo nuomojo kavinukę, vietoje virė žuvienę. Kai nuomos sutartis buvo pasirašoma, joje įtvirtinta sąlyga, kad sutartis po penkerių metų pirmumo teise gali būti pratęsta dar penkeriems. Pirma pusė baigiasi po kelių dienų – birželio 12 d. Bet neseniai V. Gaidelis gavo raštą iš Aplinkos ministerijos Saugotinų teritorijų tarnybos, kad sutartis po birželio 12 d. nebus su juo pratęsta, nes, galimai, vėliau kavinė bus perduota besikuriančiam Palūšės turizmo centrui.

– Valdininkai nesugeba nei realiai mąstyti, nei blaiviai vertinti situacijos. Kodėl dabar reikia su manimi nutraukti sutartį ir malūno prieigas palikti tuščias per patį poilsio sezono karštymetį? Juk realiai turizmo centras dar neveikia. Kodėl nepratęsti sutarties iki to laiko, kai kažkas tą kavinę priims iš rankų į rankas ir poilsiautojų aptarnavimas nenutrūks? Kas prie malūno dėsis po birželio 12 d. – nežinau. Aš vien kiek šiukšlių surinkdavai kasdien. Be to, be darbo liks 4 ten mano įdarbinti žmonės. Kam tai naudinga? – retoriškai klausė V. Gaidelis.

Tad po birželio 12 d. visa edukacija ir maitinimas nuo malūno persikels į V. Gaidelio sodybą bei prie parduotuvės.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *