Prieš pradedant rašyti apie žmogų ir jo vietą aplinkoje, žmonijos veiklos įtaką aplinkai ir vieną iš pagrindinių jos veiklos neigiamų produktų – atliekas, galvojau, kad parašyti bus paprasta, tačiau klydau. Atrodytų – toks paprastas dalykas. Dažnas pagalvos: ko čia diskutuoti apie šiukšles, juk tai tik šiukšlė, ko čia dėl jos sukti galvą. Paėmei ir išmetei į šiukšlių dėžę.

Atsigręžus 20–30 metų atgal taip ir buvo, žmonės nė nesusimąstydavo apie šiukšles–atliekas, atliekų tvarkymo klausimas buvo per daug paprastas ir nereikšmingas. Juk tada ir silkę, ir sviestą parduotuvėje suvyniodavo į popieriaus lapą. Išplovę pieno butelius juos keisdavome į pilnus… Mados keisdavosi rečiau ir būstus remontuodavome rečiau. Nupirktas šaldytuvas ir televizorius, kartu su šiuos daiktus pirkusiu žmogumi, išeidavo į „pensiją“. Dabar ir „pensija“ nebe „pensija“, o užtarnautas poilsis, ir šiukšlė nebe šiukšlė, o atlieka, nes gyvename civilizuotai ir mes tapome civilizuotesni, tapome išmanūs, gal todėl ir paskendome šiukšlėse–atliekose, ir nebežinome kaip jas tvarkyti. Kaip senoliai sakydavo – iš didelio rašto išėjom iš krašto.

Kadangi esame civilizuoti ir bijome atsilikti nuo kaimyno, vartodami ir mes vartojame, ir gaminame atliekas. Gal dabar tokia mada, kuo daugiau šiukšliniesi tuo visuomenėje įvaizdis geresnis bei turtingesnis. Nūdieną pažvelgus į pamiškes, pakeles, kaimyno žemę, matyti  senas mūsų papratimas negalvoti apie savo pagamintų atliekų tolimesnį tvarkymą. Matosi, kad dar nesusimąstome apie vis didėjantį atliekų kiekį, dar nerūpi kur gi toliau keliauja mūsų buityje susidariusios atliekos, nesusimąstome, kad atliekos ir jų tvarkymas ne vien kitų problema, bet ir mūsų pačių. Gal todėl, kad civilizuoti esam įpratę ir kad baudų bizūnas suktųsi virš galvų. Tik va paskutinių metu prie šio bizūno dažnas priprato ir jį laikė bizūnėliu. Po naujų Seimo rinkimų ir pasikeitus aplinkos ministrui, visi matome, kad pasikeitė ir LR politikos požiūris į aplinką į jos kokybę lemiančius faktorius. Dėl metų pradžioje aplinkos ministro padidintų administracinių sankcijų besaikiams gyvosios gamtos vartotojams atsikvėpė miško ir ežerų gyventojai. Manome, kad aplinkos ministro ryžtingas sprendimas padidinti administracines sankcijas aplinkos atliekomis teršėjams pagaliau paskatins keisti požiūri į atliekų šalinimą. Dėl šio sprendimo nuo atliekų antplūdžio atsigaus miškai ir pamiškės. Gal dešimteriopai padidėjusios sankcijos paskatins susimąstyti, kad atliekų tvarkymas ne tik kitų rūpestis, bet ir mano.