Štai ir vėl, nepraėjus nė metams, bažnyčios varpai kviečia visus parapijiečius atsisveikinimo maldai su visų mylimu ir gerbiamu kunigu Rimučiu Kalmatavičiumi. Taip vadiname jį mes, žmonės, kaip ir prieš metus išlydėdami vadinome kun. Mykoliuką Stotničenko. Atrodo, kad mes tik pasisveikiname ir atsisveikiname, nes ir prieš trejus metus atsisveikinome su visų mylimu ir gerbiamu kunigu Eigantu Rudoku. Ar ne per dažnai mūsų širdys priverstos kraujuoti?

Kunigas Rimas – tai kunigas iš didžiosios raidės, pašauktas tarnauti žmonėms. Pirmas Viešpaties vynuogyno darbininkas. Jis trejus metus vedė mus teisingu keliu prie Dievo, mokė mylėti visus, net ir priešus. Jo pamokslų buvo malonu klausytis. Jis rasdavo bendrą kalbą su visais: tiek su vaikais, tiek ir su pagyvenusio amžiaus žmonėmis, ir su Anapilin iškeliaujančiais. Jo veidas visada spindėjo giedra amžinybės rimtimi. Jis gyveno mūsų rūpesčiais ir džiaugsmais, buvo visiems reikalingas, kaip gaivinantis vanduo, kaip duonos riekė iš motinos rankų. Kaip ugnys karaliaus bokštuose, kad šviestų ir rodytų kelią pasiklydusiam keleiviui.

Bet gerumu reikia dalintis su visais. Tad tegul džiaugiasi ir tie, kuriems atiteks laimė būti jo globojamiems.

Išlydėdami Jus, mes sakome.

Mielas kunige Rimai,

už Jūsų gerumą, už Jūsų didelę ir atvirą širdį visiems – Jums linkime:

kad visada Jus lydėtų tik geri žmonės, nes Jūs – meilė ir šiluma,

kad visada būtų tūkstančiai Jus mylinčių širdžių,

kad būtų nesuskaičiuojama begalybė dienų, dėl kurių Jums norėtųsi gyventi,

Jūs visada būsite mūsų atmintyje, tarsi ryški žvaigždė.

Linkime geros sveikatos, tikėjimo ir vilties. Telaimina Jūsų kelius Dievas.

O mes su plačiai atlapotom širdim pasitiksime mums Dievo siųstą naują viešpaties tarną.

Atsisveikinsime su kunigu Rimu šią savaitę.

Ignalinos parapijos tikintieji