Mūsų valstybė rūpinasi vaikais. Už vaikus mokamos pašalpos, na, o jeigu taip atsitinka, kad motinos negali arba, kas, deja, būna dažniausiai, nenori pasirūpinti savo vaikais, valstybė paima juos ir išlaiko pati.

Vaikų išlaikymui globos namuose valstybė skiria keletą kartų daugiau pinigų, negu moka tiems, kurie imasi globoti svetimus vaikus. Apie tuos, kurie įsivaikina, visai šnekėti neverta, tai jau ne biznis, o galas žino kas. Tiesą sakant, tai ne visai suprantama, rodos, labiau reikėtų pasirūpinti tais, kurie svetimus vaikus paverčia savais, bet taip jau yra. Šiaip ar taip, kaip minėjau, brangiausiai valstybei kainuoja išlaikyti į globos namus patekusius vaikus.

Per ateinančius penkerius metus Europos Sąjunga vaikų priežiūrai žada skirti šiek tiek milijonų. Manykim, kad šiuo metu kilęs sujudimas dėl vaikų priežiūros yra tik sutapimas. Nors sujudimas turi keistokų požymių.

Žmogaus teisių gynėjai, besispecializuojantys vaikų teisių gynimo srityje, tarp kurių pirmuoju smuiku groja vaikų psichiatras Pūras, sugalvojo, kad vaikų globos įstaigų turėtų nebelikti, visi vaikai, ar bent jau absoliuti jų dauguma, turėtų augti šeimose.

Tačiau įsivaikinimas, šitų specialistų nuomone, irgi yra negerai. Todėl vaikai turėtų būti paliekami šeimose, nors jos ir asocialios. O toms šeimoms už vaikus turėtų būti mokama daug didesnės pašalpos.

Beje, tik tarp kitko: didesnes pašalpas vaikų teisių gynėjai siūlo mokėti ne visoms, o tik asocialioms šeimoms. Tie, kurie turi daug vaikų, tačiau, nors ir sunkiau gyvendami, gražiai juos augina, didesnių pašalpų negaus. O kam jiems mokėti, jeigu gaunamų neprageria?

Net ir šie specialistai suvokia, kad vaikai iš asocialių šeimų paprastai paimami todėl, kad yra neprižiūrimi, kad už juos mokamos pašalpos paprasčiausiai prageriamos.

Bet negi manoma, kad jeigu bus mokamos didelės pašalpos, jos nebus prageriamos?

Ne, specialistai nėra, švelniai tariant, tokie naivūs. Todėl jie siūlo dalį lėšų skirti socialiniams darbuotojams – padidinti jų atlyginimus, kad jie nebūtų mažesni už asocialioms šeimoms mokamas pašalpas, priimti naujų socialinių darbuotojų, kad jie galėtų prižiūrėti, kaip asocialios šeimos auklėja savo vaikus, kaip ir kam išleidžia padidintas pašalpas.

Na va, o visai neseniai rašiau, kad socialinių darbuotojų per daug prikepta. Pasirodo, klydau…

Kokiu būdu bus prižiūrima, ar socialiniai darbuotojai darbo laiką turės praleisti asocialiose šeimose, ar tik lydėti tuos tėvus į parduotuves ir neleisti jų į vyno skyrius – dar neaptarta. Čia specialistams dar reikės pasvarstyti, kaip elgtis, kad nebūtų pažeistos asocialių šeimų teisės (žmogaus teisės) į alkoholį bei kitus malonumus.

Tačiau jau aišku, kad darbo padaugės ne tik socialiniams darbuotojams, bet ir psichologams. Jie irgi nebevaikščios be darbu.

Žodžiu, galime tikėtis, kad Lietuva bus pagirta už sėkmingą Europos Sąjungos lėšų įsisavinimą (o ko gi mūsų biurokratai ir šiaip sukčiai taip veržėsi į tą Europos Sąjungą), gal net Lietuvoje atsiras koks naujas milijonierius. Vaikai? O kuo čia dėti vaikai, be to, žiūrėk, ir jiems šis tas nubyrės, nes bus didesnės pašalpos – gal tėvai daugiau užkandos nupirks. Gal galų gale suprasime, kad būti asocialiu – naudinga. O dirba tik kvailiai.

Vienas dalykėlis iš pirmo žvilgsnio čia nelabai derinasi. Tie patys vaikų teisių gynėjai nori, kad iš tėvų, blogai auklėjančių savo atžalas, vaikučiai būtų paimami. Taigi specialistai nori, kad vaikai šeimose augtų…

Bet tik iš pirmo žvilgsnio čia taip atrodo. Na, kas spręs, ar tuos vaikus reikia paimti? Ogi tie patys socialiniai darbuotojai ir psichologai. Jie spręs ne tik ar reikia paimti, bet ir ar galima palikti. O ką tai reiškia? Tą patį: vaikų nepriežiūra apkaltinti, bet jų prarasti nenorintys tėvai pasistengs susitarti su prievaizdais. Kaip pas mus Lietuvoje tariamasi – žinote.

Ne, aš jokiu būdu nesakau, kad Pūras ir kompanija šitokią galimybę pasipelnyti iš anksto numato. Apsaugok, Viešpatie. Pas mus apskritai kyšių niekas neduoda. Na, nebent dovanėles.