Ar mes tapome mažiau religingi? O gal pakeitėme požiūrį į tikėjimą ir religiją? O ne, greičiausiai mes apsisprendėme laikytis senųjų tradicijų. Juk Dešimtosios atlaidai nuo amžių – didžiulė ne ponų, o darbininkų, išsiilgusių Dievo meilės, šventė. Dabar dauguma – ponai. Anie atvykdavę tik Vienuolikėn ar Dvylikėn. Turbūt dėl šios priežasties, deja, stipriai mažėja tikinčiųjų gretos kažkada buvusiuose garsiausiuose Paringio Dešimtosios atlaiduose.

Kunigo Rimo žodis

„Mes puikiai suprantame ir žinome, kad Dievas mus sukūrė tam, kad pasidalintų savo laime, tam, kad kiekvienas iš čia esančių būtume laimingi. Štai todėl ir mūsų širdyse yra laimės ilgesys. Regis, visko gyvenime turime į valias, viskas sekasi, viskas tvarkoje, bet kažko širdyje trūksta, kažkas yra ne taip. Taigi mes esame nuolatiniame laimės ieškojime, tačiau kaip tą tikrąją laimę žmogui surasti? Kaip padaryti taip, kad žmogaus širdis būtų rami? Bažnyčia mus moko, kad tikrąją laimę ir ramybę suranda tas, kuris dėka tikėjimo sugeba sujungti savo gyvenimą su Jėzaus Kristaus asmeniu. Kaip sunku gyventi pagal Dievo valią, pagal Dievo įsakymus, bet, vis dėlto, mes galime būti laimingi. Dievas mus įgalina klausyti jo, būti su juos, nes jis nuo mūsų neatsitraukia. O šventasis Augustinas yra pasakęs, kad nenurims žmogaus širdis, kol neatilsės Viešpatyje. Tai reiškia, kad visą gyvenimą mūsų širdyje bus Dievo meilės ilgesys ir šitas ilgesys bus patenkintas tik tada, kai mes paliksime šitą mūsų žemiškąjį gyvenimą ir kai žvelgsime veidas į veidą į Viešpatį. Kasdienybėje mes labai dažnai susiduriame su širdies fenomenu. Gal ne tiek kūniškuoju, kiek dvasiniu. Žinome, kad žmogaus širdis gali būti gera arba bloga, uždara arba atvira, pasiaukojanti arba egoistiška, o kartais karšta, o kartais ir labai šalta. Tačiau kai mes kalbame apie širdį, omenyje turime jausmus, šilumą, gerumą, nuoširdumą, ir, žinoma, meilę. Kai mes dovanojame ką nors, linkėdami sakome, kad linkime iš visos širdies, čia reikėtų susimąstyti ir paklausti savęs. Kokia gi yra mano širdis? Kokia ji turėtų būti? Mūsų gyvenimas turėtų stovėt tik ant meilės pagrindo. Kaip sunku mylėti kitą žmogų, kai jis yra nemielas mano širdžiai, kai jis mąsto kitaip negu aš, o jeigu aš myliu, tai reiškia, kad visada esu geranoriškas, paslaugus ir mielas kiekvienam sutiktam žmogui. Jei myliu, tai reiškia visada esu pasirengęs aukotis dėl kito žmogaus. Esu linkęs pagelbėti tiems, kam mano pagalbos labiausiai reikia. Tokiu būdu Dievas įprasmina mūsų gyvenimą. Dovanodamas mums savo neišmatuojamą meilę, Dievas mus įpareigoja. Jis laukia tavo ir mano atsako..“, – skelbė kunigas Rimas Kalmatavičius, praėjusį sekmadienį kartu su kunigu Marijonu Savicku aukojęs iškilmingas šv. Mišias Paringio bažnyčioje  ir drauge su visa tikinčiųjų bendruomene dalyvavęs Kristaus širdies atlaiduose.

Atlaidų tradicijos

Iš lūpų į lūpas perpasakojamos istorijos ir nutikimai ilgainiui tampa gražiai nudailintomis pasakomis. Mūsų pasakojimas – iš pirmų lūpų. Bažnyčios šventoriuje sutikta paringiškė Vilė Gaižutytė-Kamarauskienė, atlaiduose sąmoningai dalyvaujanti nuo 7-erių metukų ir jau 50 metų nepraleidusi nė vienų atlaidų, pasidalino prisiminimais ir buvusiomis Dešimtosios atlaidų tradicijomis.

„Kiek pamenu iš pasakojimų, ši bažnyčia pastatyta ant stebuklingo šaltinio. Apsišlakstę šiuo vandeniu žmonės pagydavo. Nežinia, ar tas vanduo išties stebuklingas buvo, ar tiesiog begalinis žmonių tikėjimas juos išgydydavo. Šaltinio gydomosios galios išseko, kai dvarininkė sumanė pagydyti savo šunį. Dar buvau mokinukė, kai atlaiduose nustojo lankytis minios neįgaliųjų. Kažkada čia jų buvę begalės, nes žmonės, matydami luošuosius, jiems aukodavo pinigų, o po Mišių juos kunigai su pagalbininkais nešiodavę iš bažnyčios ir šventoriaus visiškai girtus. Labai greitai ši mada buvo išnaikinta. Tada žmonės aukodavę jau bažnyčiai. Ana ten, bažnyčios šone, kaip ir dabar, būdavo pravertas langelis, ant kurio padėta aukų dėžutė. Norintys ir dabar aukoja. Anksčiau visi tikintieji, melsdamiesi, tris kartus keliais apeidavo aplink bažnyčią. Tai – auka. Dabar jau to nepamatysi. Visi apeina šnekučiuodamiesi ir juokaudami, matyt, net nežinodami, ko ten eina. Viskas keičiasi. O ir žmonių kokios minios būdavę. Tikrieji atlaidai vykdavę penktadieniais, o sekmadienį būdavęs festas. Jau nuo ketvirtadienio visos gatvės: link Grigiškės, link Bernotų ir link Daniūnų būdavusios sausakimšos nuo arklių su vežimais. Keista, bet sovietiniais laikais žmonės daug stipriau veržėsi prie bažnyčių, prie kunigų, prie Dievo. Šalia bažnyčios buvusioje klebonijoje vienam gale veikė parduotuvė. Žmonės atvažiuodavę pirkti duonos jos laukė ne patvoriuose, o besimelsdami bažnyčioje. Nežinau, kodėl viskas taip pasikeitę, bet anksčiau bažnyčia buvo atrakinta visą dieną ir ten galėdavai eiti kada panorėjęs. Apskritai nebelikę nei dvasingumo, nei entuziazmo. Gal dėl žmonių abejingumo tikėjimui kalti ir patys kunigai? Juk kiek yra atvejų, kada kunigas elgiasi daug nenuoširdžiau, nei pasauliečiai. Tai, matyt, labai stipriai nuvilia žmones, sumenkina pasitikėjimą ir net tikėjimą. Bet aš neprarandu vilties, kad žmonių tikėjimas ir Paringio Dešimtoji atgims, kaip anksčiau“, – pasakoja V. Kamarauskienė.

Autorės nuotr.