Skip to content

Skaudi tautos žaizda kasmet atgyja birželio prisiminimuose

Mamertas KRAPAUSKAS

 

Šiemet birželio 14-ąją sukako jau 72-eji metai, kai mūsų tauta patyrė vieną skaudžiausių savo istorijoje žaizdų, kuri iki šiol neužgyja ir kasmet atsinaujina kiekvieno tautiečio, o ypač buvusio tremtinio širdyje, minint Gedulo ir vilties dieną. Gedulo, nes iš gimtosios žemės glėbio Sovietų Sąjunga grubia jėga atplėšė šviesiausius ir iškiliausius, labiausiai kraštui nusipelniusius ir niekuo nekaltus žmones, pasmerkdama juos kęsti Sibiro šaltį, badą, ligas, nesuskaičiuojamas skriaudas ir pažeminimus. Dauguma jų jau niekados daugiau nebeišvydo gimtinės. Bet tai ir Vilties diena, nes ir brutaliausios jėgos akivaizdoje tremtiniai neprarado vilties, kad sugrįš, kad išgyvens, kad laisvė ir šviesa neliks amžiams užgniaužtos ir prarastos.

Birželio 14-osios naktį ir ryte iš Ignalinos, Dūkšto, Krivasalio ir kitų gyvenviečių buvo ištremta apie 50 šeimų, o po karo iki 1953 m. į tremtį traukiniai išvežė daugiau kaip 1550 mūsų kraštiečių.

Jau įprasta, kad nuo Atgimimo pradžios prie Ignalinos geležinkelio stoties aikštelėje pastatyto iškilaus kryžiaus, skirto tremtinių šviesiam atminimui įamžinti, kasmet vyksta gedulo minėjimai. Ši tradicija nebuvo sulaužyta ir šiemet. Laikas jau gerokai išretino tremtinių gretas, bet pagarba jiems išliko, todėl atnaujintoje ir pagražintoje aikštelėje vėl skambėjo gedulingos muzikos garsai, populiarių tremtinių bei partizanų dainų melodijos, kurias atliko į svečius atvykę Mielagėnų dainininkai. Šįkart į minėjimą atvyko Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis, kaip įprasta – rajono meras Bronis Ropė, grupė savivaldybės administracijos darbuotojų, miesto seniūnas Valentinas Rumbutis, grupelė žilagalvių tremtinių ir jų vaikų.

Kai prie kryžiaus išsirikiavo tautinės bei Politinės kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vėliavos, į minėjimo dalyvius kreipėsi rajono meras B. Ropė, eilinį kartą primindamas, kokią skaudžią netektį rajono gyventojai patyrė ne tik per pirmąsias, bet ir vėlesnes tremtis. Jų tikslas buvo gana aiškus: sunaikinti tautą ir jos šaknis, todėl buvo tremiami iškiliausi ir labiau išsilavinę žmonės. Okupantai tikėjosi, kad tauta, palikusi be šviesuolių, jau nepajėgs atsigauti ir nesukels rimtesnio pasipriešinimo bei rūpesčių. Tokia buvo realybė ir skaudi tautos istorijos pamoka, todėl jos niekad negalima pamiršti, reikia stengtis, kad ji būtų perduodama iš kartos į kartą.

Dar bekalbant rajono merui, minėjimo dalyviai atkreipė dėmesį į simboliška, bet realia dekoracija tapusį stovinčio prekinio traukinio sąstatą, graudžiai priminusį tas tragiškas 72-ejų metų senumo dienas. Gal tai ženklas, kad būtume budrūs?

Prie mikrofono pakviestas kultūros ministras Šarūnas Birutis pareiškė, kad, skubant laikui, kai kuriuos įvykius galima primiršti, bet šios dienos pamiršti nevalia. Visa tauta patyrė daug nuostolių ir netekčių. Kažin, ar ir Ignalinos krašte yra šeimų, kurių nepalietė tremtys ir skaudūs prisiminimai. Jau nuspręsta, kad kasmet, pažymint birželio 14-ąją, visoje Lietuvoje bažnyčiose numatytu laiku nuskambėtų varpai, o 11.55 val. Lietuva tremties kančias pagerbtų tylos minute. Šiemet ministro Š. Biručio iniciatyva tai buvo padaryta pirmąkart. Ignaliniečiai, dalyvaujant Premjerui Algirdui Butkevičiui, tylos minutę sustingo prie Ligoninės g. 9-ojo namo, prasidedant „Ignalinos enervizijos“ programos pradžios renginiui.

Šią atmintiną mūsų tautos dieną, vienodai kupiną gedulo ir vilties, minėjimo vedėjas Eimantas Ramanauskas paragino visų dalyvių širdis pripildyti dainų bei muzikos garsais. Tad prie mikrofono buvo pakviesta gabi jaunoji Ignalinos vokalistė Gintarė Lukijanskaitė, kuri renginį ir pradėjo visiems gerai pažįstamomis tremtinių melodijomis.

Minėjime kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus vadovas Vytautas Gimžauskas, kuris priminė, kokias tremties skaudžias kančias Sibire patyrė jo tėvas. Nors jis gimė jau jam sugrįžus iš tremties, bet jo perduoti prisiminimai iki šiol gyvi širdyje ir jų niekados nepamirš. Beje, tremtinio sūnus teigė, kad sovietmečiu tėvo tremtis ir jam suteikė daug nemalonumų. Mokykloje vadintas „buožiuku“, „buožvaikiu“ ir pan.

Baigiantis minėjimui ir skambant jaunosios Muzikos mokyklos auklėtinės Monikos Sapiegaitės smuiko melodijai, kultūros ministras, rajono meras, miesto seniūnas, taip pat Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus atstovai padėjo gėlių puokštes prie Tremtinių kryžiaus. Po to visi minėjimo dalyviai darnia eisena pasuko link miesto Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, kur už buvusius tremtinius ir negrįžusius iš tremties klebonas Deimantas Braziulis aukojo šv. Mišias.

J. Baltakio nuotr.

 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *