Taip jau atsitinka, kad, rašant apie vienos ar kitos vietovės istoriją, dažnai yra parašoma, kad viena ar kita vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta vienais ar kitais metais. Tokią ne vieną klaidą padariau ir aš. Su datomis reikia elgtis labai atsargiai, nes senieji dokumentai dažnai yra išsklaidyti po įvairius archyvus, be to, reikia atsiminti ir tai, kad dalies dokumentų originalų jau seniai neliko, todėl tenka pasitikėti išlikusiomis šių dokumentų kopijomis. Taip yra ir su Vidiškėmis. Visi, matyt, buvome įsitikinę, kad Vidiškės pirmą kartą buvo paminėtos 1675 m. Daugėliškio parapijos bažnyčių ir koplyčių inventoriuje.

Naujieji dvarų šeimininkai dažnai stengdavosi atsikratyti fundacijos aktuose nurodytų prievolių. Tai dažniausiai būdavo dėl dešimtinės mokėjimo bažnyčiai. Naujieji dvarų šeimininkai dažnai jos ilgus metus nemokėdavo, o ir buvusių dvarų pavadinimus pakeisdavo, tokiu būdu lyg ir nelikdavo prievolės dvarui mokėti dešimtinę. Geriausiai žinomas toks faktas iš dokumentų yra buvusio Dysnos dvaro pavadinimo pakeitimas į Padysnio dvarą.

Ar būtent dėl šios priežasties atsirado Vidiškių dvaras buvusio Dūdų dvaro teritorijoje, dabar nežinoma. Be to, sunku ir nustatyti, kas kam priklausė, kadangi ne pagrindiniai savininkų dvarai dažnai vadinti ir palivarkais.

LVIA archyve (F.604) yra išlikusi vieno dokumento kopija, kuri padaryta jau 1839 m. lapkričio 29 d. iš originalo, kuris tuo metu buvo saugomas Vilniaus vyskupijos archyve. Tai taikos sutarties tarp Polocko kašteliono Kristupo Rudaminos Dusetiškio ir Daugėliškio bei Seniškio klebono Bernoto (kitur – Bernardo) Reimerio kopija, dėl dešimtinės Daugėliškio bažnyčiai iš Dūdų palivarko. Sutartis buvo sudaryta 1653 m. spalio 10 d. Vidiškėse. Kaip liudininkai dalyvavo karaliaus dvariškis Mykolas Valavičius, Breslaujos stalininkas Petras Rudamina Dusetiškis ir Stanislovas Lokutijauskas. Sutarta, kad dešimtinę sudarys 30 lenkiškų auksinų ir bus mokama nuo ateinančių metų. Tiesa, iš sutarties neaiškus Vidiškių statusas. Tai jau 22 metais ankstesnis Vidiškių paminėjimas. Ar tai pirmas kartas, kai paminėtos Vidiškės,  atsakys laikas. Reikia pasakyti, kad jau XVIII a. pirmajame dešimtmetyje Dūdų ir Vidiškių dvarai minimi kaip lygiaverčiai pagal statusą, nors Vidiškėms tuo metu priklausė tik Ažušilės kaimas.

Apie Dūkštą

Rašoma, kad Dūkšto dvaras minimas jau nuo XVI a., kai juos valdė kunigaikščiai Giedraičiai, o vėliau – Stabrovskiai. Šios žinios, švelniai tariant, ne visai atitinka tikrovę. Lietuvos Metrikos 1-ojoje viešųjų reikalų knygoje yra įrašas, kad 1567 m. rugsėjo 29 d. Dūkšto dvaras priklauso Zofijai Devaltauskienei (Deltuvienei), Stanislovo Devaltausko našlei. Jos mergautinė pavardė – Čižaitė (kanceliarine senąją gudų kalba – Станиславовая Дявалтовская Зофея Чижовна). Devaltauskams priklausė dvarai visoje LDK: Deltuvos, Nemenčinės, Pilviškių, Ceikinių, Medelio ir kt. Pats Stanislovas Devaltauskas 47-ojoje Lietuvos metrikos teismų knygoje įvardijamas kaip karaliaus dvariškis. Našlė Zofija Devaltauskienė ištekėjo už Užvenčio tijūno ir Infantų raštininko Vaitiekaus Stabrovskio (iki 1574 m.) Vaitiekus Stabrovskis vėliau tampa LDK didžiuoju  raštininku (LM  65-oji užrašymų knyga).

Apie 1570 m. Vilniaus pirkliai Rudaminos įsigyja Dūdų dvarą, o Daugėliškio seniūno Motiejaus Rudaminos sūnus Jonas (1543–1621) kartu su broliu Tomu, 1573 m. gruodžio 29 d. su karaliaus Stepono Batoro palaiminimu, įsigyja iš Vaitiekaus ir Zofijos Stabrovskių Dūkšto dvarą (Breslaujos žemės teismo knygos, AVAK T.14), o jau 1592 m. už 1000  lietuviškių grašių kapų nuperka ir dalį Parsvėto dvaro, priklausiusio Onai ir Katerinai Steckevičiūtėms ir prijungia prie Dūkšto dvaro.  Taigi kunigaikščiai Giedraičiai nurodytu laiku Dūkšto dvaro nevaldė.