Apsisuko dar vienas gamtos virsmo ratas. Jautriau gamtos kaitą išgyvenantys, kaskart senąją lietuvių vasaros saulėgrįžosšventę – Rasas, vėliau sutapatintą su švento Jono diena ir pavadintą Joninėmis – švenčia uždarame rate ar net vienumoje, paslaptingą naktį laikydamiesi tam tikrų ritualų ir tradicijų, kiti atsiduoda linksmybėms ir šėlionėms, poilsiui gamtoje. Praėjusį savaitgalį kone kiekviename rajono kampelyje liepsnojo Joninių laužai, per naktis netilo dainos, muzika, juokas – visi šventė Jonines.

Jau į tolius nuskubėjo trumpiausia bei šviesiausia metų naktis, palydėta ne tik mistiška vasaros saulėgrįžos, bet ir Joninių (Rasos) švente. Tiek Joninės, tiek ir Rasos yra švenčiamos būtent Vasaros saulėgrįžos metu, tačiau šie du terminai turi šiek tiek skirtingas prasmes ir tradicijas. Saulėgrįžos metu, kuri prasidėjo nuo birželio 22-osios, yra švenčiamos Rasos, o šv. Jono dieną – Joninės. Pasak etnologo Dainiaus Razausko, jų atskirtis nebūtina, tačiau senųjų tradicijų palikimas yra būtent Rasos šventė, o Joninės – iš krikščioniškojo kalendoriaus. Bet jau įprasta, kad šios šventės švenčiamos vienu metu. Žmonėms galbūt tai nė nesvarbu. Kiekvienas pasirenka, ką švęsti.

Ignaliniečiai jau įpratę ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį daugiau pagarbos suteikti Jonams ir Janinoms bei mistinio paparčio žiedo ieškojimui. Joninės šiemet vyko Kultūros ir sporto centro kiemelyje ir jos prasidėjo nuo sekmadienio vidurdienio įvairiomis pačių jauniausių ignaliniečių promogomis prie kauniečių atvežtų pripučiamų pilių ir vandens baseino, kuriame savo ištvermę ir miklumą mažieji išmėgino pripučiamuose „muilo burbuluose“. Vaikų sportinius žaidimus pagyvino ir Ignalinos visuomenės sveikatos biuras, surengęs įvairių estafečių.

Nuo 17 val. Sporto skyriaus surengė šaškių bei šachmatų turnyrus. Tiesa, išmėginti jėgas po atviru dangumi panoro ne itin gausus dalyvių būrys, bet varžybos vyko atkakliai ir emocingai. Atkakliausiai tarpusavyje dėl medalių bei prizų varžėsi žinomi rajono šaškininkai Bernardas Kardelis ir Algirdas Semaška. Pirmoji jų partija baigėsi lygiosiomis ir tik pakartotinę dvikovą laimėjo Algirdas. Bronzos medalį laimėjo tarp vyrų įsiterpusi, ne vieną turnyrą laimėjusi, Liubovė Lukauskienė. Prie šachmatų lentų sėkmė lydėjo ir šių varžybų organizatorių Mantą Ilgūną, o kitas prizines vietas užėmė du jauni šachmatininkai – vilnietis Erikas Vajevodinas bei kaunietė Guostė Tumėnaitė.

Kai scenoje suskambo pirmieji gyvos muzikos garsai, kuriuos padovanojo ignaliniečiams gerai pažįstama Adutiškio liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama Stanislovo Rumbučio, šventė dar labiau įsisiūbavo. Skambant nuotaikingai muzikai prie jau uždegto Joninių laužo rinkosi vis gausesnis ignaliniečių būrys, tad šventinis klegesys užpildė visas kiemelio kertes.

Daug dėmesio susilaukė ir pirmą kartą jame surengtas edukacinis gyvųjų amatų turgelis „Raganų kermošius“, kuriame dalyvavo iš kaimyninių rajonų atvykę gabūs tautodailininkai. Labiausiai žiūrovus sudomino medžio drožėjo iš Degučių kaimo Gedimino Kairio rankdarbiai. Jo teigimu, jau 30 metų jo ir žmonos Ritos gyvenimas verda medžio, drožlių ir švitrinio popieriaus draugijoje. Gerą daiktą išdrožti nelengva, nes tenka daug laiko sugaišti, kol perpranti medžio charakterį. Valdyti skaptuką jis mokino ir ne vieną šventės dalyvį. Dėmesį patraukė ir anykštėnų Reginos ir Alberto Černiauskų, taip pat vilnietės Vaidos Karšinskienės namų papuošalai, visaginietės Tatjanos iš natūralių aliejų rankiniu būdu, su skirtingais kvapais pagaminti muilai. Kermošiaus lankytojai galėjo ne tik pasidžiaugti, bet ir nusipirkti įvairių bižuterinių papuošalų, taip pat dalyvauti suvenyrų loterijoje.

Puikią dovaną šventės dalyviams padovanojo ir į svečius atvykęs Tauragnų kultūros centro mėgėjų teatras „Moka“, suvaidinęs nuotaikingą A. Miškinio spektaklį „Pasakajimas apie kaimiškų meilį“.

Kaip ir buvo laukta, visiems labiausiai rūpėjo susipažinti, kiek šventėje dalyvauja Jonų ir Janinų, kuriems Joninių šventė yra ypač įsimintina. Kaip teigė šventės vedėjai, Jono vardas žinomas daugelyje šalių: Latvijoje – Janis, Rusijoje – Ivanas, Anglijoje – Džonas (Johnas), Prancūzijoje – Žanas (Jeanas), Ispanijoje – Chuanas (Juan). Palyginti nedaug varduvininkų pakilo į sceną – tik trys Jonai ir tiek pat Janinų, nors varduvininkų šventėje buvo kur kas daugiau. Kad įsitikintume, ar jų vardai yra tikri, teko jiems įminti mįsles. Tik jas teisingai įminus, varduvininkai buvo papuošti ąžuolo vainikais, o grojant klasikinei Joninių melodijai „Buvo naktys švento Jono“, jiems pasiūlyta sušokti valsą.

Šventės metu vainikėlius pynė ir merginos, pageidaujančios tinkamiausią jaunikį išsirinkti. Bet merginos, norinčios ištekėti, dar buvo pakviestos išbandyti laimę ir mėtant ąžuolo vainikėlius prie kupolės, kuri simbolizuoja stebuklingą augalą su trimis šakomis. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų mergina ir ištekės. Ne visoms pavyko šią užduotį sėkmingai įveikti. O taikliausiai vainikėlį metė Dovilė, kuriai ir atiteko graži dovanėlė.

Joninių šventės metu vyko ir daugiau pramogų, tarp jų ir smagiausios šokėjų poros rinkimai. Šįkart nugalėtojais vėl tapo ignaliniečiams gerai pažįstama Juozo ir Genės Kajėnų pora.

Trankią muziką ir skambias dainas šventės dalyviams padovanojo ir jau plačiai išpopuliarėjusi Ignalinos KSC kapela „Ringė“, vadovaujama Franciškos Skačkauskienės. Skambant Ignalinos bei Adutiškio kapelų muzikai bei dainoms, merginoms, nusipynusioms vainikėlius, pagal tradiciją buvo pasiūlyta juos nuplukdyti ir Paplovinio ežere. Egzotiškai atrodė į vandenį panardinti vainikėliai su degančiomis žvakutėmis. Šį kartą jie beveik visi plaukė link Strigailiškio. Tad iš tos pusės, matyt, ateityje piršlių ir jaunikių kinkiniai atžvangės.

Kol buvo laukta į šventę atvykstant „16 Hz“ grupės muzikantų, kelios poros išsiruošė ir į stebuklingo paparčio žiedo paieškas. Ar rado – liko paslaptyje. „16 Hz“ vėlavo visą valandą, bet per tą laiką laukiančiųjų būrys išaugo iki minios, o sulaukus – šokta kaip savo vestuvėse iki pirmos valandos nakties, nes po to grupė dar išskubėjo į Švenčionėlius, kur jie pasirodė tik 2 val. ryto. Kai kas į namus tąkart sugrįžo jau rytui brėkštant.

Šventės vedėjai nepamiršo padėkoti ir iškilmių rėmėjams, tarp jų – KŪB „Danalta“ savininkui, Ignalinos priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Miškų urėdijai ir UAB „Ignalinos vanduo“.

Autoriaus ir J. Baltakio nuotr.