Ar lietuvio alpinisto Ernesto Markšaičio nužudymas Pakistane patvirtina dar praėjusio amžiaus pabaigoje pasirodžiusią (išsakytą 1992 m.) amerikiečių mokslininko Samuelio Hantingtono teoriją apie neišvengiamą dviejų civilizacijų – Vakarų ir Islamo – susidūrimą?

Mes dar kartą įrodėme, kad apie mums gresiančius pavojus prakalbame tik tada, kai jie tiesiai paliečia mus. Iki šiol visokie vietiniai (Lietuvos) islamo specialistai ramino mus, girdi, islamas yra tiesiog religija, ir būgštauti dėl to nereikėtų, nes Žemėje yra įvairių tikėjimų ir visi gražiai joje sutelpa.

Kartkartėmis pasirodo pranešimų, kad buvo nužudytas žmogus, perėjęs iš islamo į krikščionybę. Tikėti jais ar ne – kiekvieno reikalas, tačiau pranešimų, kad būtų nužudyti atsisakiusieji krikščionybės, neteko matyti.

Sakoma, kad tai yra radikaliojo islamo apraiškos. Bet kažkodėl, kai tik pažiūri į šalis, kuriose dauguma išpažįsta islamą, ten ir pamatai tas apraiškas.

Per islamo šalis nusirito perversmų banga. Tie perversmai kažkodėl buvo pavadinti arabų šalių ir kitokiu gražiu pavasariu, nors jie buvo kruvini, daugiausia buvo nuverstos teisėtos, kai kur – visai neseniai išrinktos vyriausybės ir vadovai, prezidentai. Vakarai, ir mes, kaip papūgos, kaltino tuos vadovus, kad jie labai ilgai valdė. Per ilgai valdė.

Negera, nedemokratiška mintis: o ar nebuvo kalti visi ar beveik visi nuverstieji prezidentai, vadovai vien tuo, kad jie buvo palankūs Rusijai, buvo kairiųjų ar net kraštutinių kairiųjų pažiūrų? Štai bene ryškiausias pavyzdys: diktatoriumi vadinamas Muamaras al Kadafis valdė Didžiąją Libijos Arabų Socialistinę Liaudies Džamahiriją (respubliką).

Beje, sunku pasakyti, kiek ten buvo socializmo (ir kas tai apskritai yra – sprendžiant iš mūsų patirties, tai kai „nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), bet Vašingtono M. Kadafis nemėgo, užtat mylėjo Maskvą.

Galų gale Vakarai padėjo nuversti M. Kadafį ir Libijoje į valdžią atėjo kažkokios neaiškios jėgos. Užtat jos nebemyli Maskvos, jos nieko nebemyli, nes iki šiol pešasi dėl valdžios. Nepaisant to, kad laimi islamistai, Vakarai tyli.

O bene geriausiai tokio „arabų pavasario“ pasekmes rodo Egipto pavyzdys. Sukilėliai nuvertė ilgametį Egipto prezidentą Hosnį Mubaraką, kuris, nuolat perrenkamas, valdė trisdešimt metų. Įvyko demokratiniai rinkimai (taip pranešinėjo žiniasklaida) ir į valdžią atėjo islamistai, nes taip nusprendė rinkėjai.

Bet kadangi tai ne visiems patiko, dabar ėmė protestuoti „demokratinės jėgos“. Jau vėl pradėta kalbėti apie sukilėlius. Matyt, tikimasi dar vieno „arabų pavasario“. O kol kas po pirmojo „pavasario“ Egipte persekiojami krikščionys, ko anksčiau, kol valdė diktatorius, šioje dabar demokratiškoje šalyje nebuvo.

O kodėl jokios demokratijos nereikalaujama Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kuriuos valdo ne kokie rinkti diktatoriai, o tikri karaliai, ten vadinami emyrais? Ar ne todėl, kad geriausi Dubajaus draugai sėdi Vašingtone? Užtat Sirijos prezidentą Bašarą Asadą reikia nuversti, nes jis draugauja su Maskva, o didžiausias jo nusižengimas – jis nemyli Izraelio. Tokių dalykų Vakarai atleisti negali. Ir nieko, kad prieš jį kovoja pačios radikaliausios islamo pajėgos.

Taigi, kol tokios jėgos su mumis, jos savos. Jas galima vadinti demokratiškomis. Su ta demokratija Vakarai apskritai kvanktelėjo. Štai Turkijoje radikalios jėgos organizavo riaušes, siaubė parduotuves, degino automobilius. Policija panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas, kitaip tariant, davė į kaulus. Vakarai pareiškė, kad policijos veiksmai buvo neadekvatūs. Matyt, automobilių deginimas Vakarams yra demokratijos pasireiškimas, o prieš teisėtą valdžią kovojantys maištininkai – sukilėliai, nors dažniausiai tokius reikėtų vadinti tiesiog valdžios trokštančiais banditais.

Visa tai vyksta labai toli nuo Lietuvos? Ką gi, E. Markšaitis bus palaidotas ir vėl gyvensime ramiai. Tai kažkur Vakaruose islamas, o pas mus jo dar nėra. Ar beveik nėra.

Beje, oficialiai pranešta, kad alpinistai Pakistane buvo nušauti. Tačiau likęs gyvas alpinistas iš Ukrainos Michailas Kolotuškinas papasakojo, kad alpinistai buvo verčiami priimti islamą, o paskui uždaužyti lazdomis.