Skip to content

„Ežerų sietuvoj“ susitikom…“

Jonas BALTAKIS

Tai eilutės iš kažkada šiam festivaliui Algimanto Jeleniausko parašytos dainos. Ji seniai nebeskamba, tačiau joje deklaruojama festivalio dvasia išliko, tad ignaliniečiai šeštadienį „sietuvoje“ susitiko jau dešimtąjį kartą. Geras oras ir kolektyvai iš egzotiškų kraštų sutraukė publiką į vieną kumštį, laisvų žiūrovų vietų estradoje nebuvo. Tiesa, neatvyko skelbti moldavai ir kolektyvas iš tolimosios Venesuelos (nors, greičiausiai, tai turėjo būti šios Pietų Amerikos studentų, studijuojančių Minske, kolektyvas, kurį pernai teko matyti festivalyje Breslaujoje).

 

 

Festivalis prasidėjo eisena iš Laisvės aikštės į vasaros estradą prie Ilgio ež. Jos priekyje – viduramžių šarvuotais rūbais vilkintys karžygiai su festivalio, Lietuvos ir Ignalinos savivaldybės vėliavomis bei daug prizinių vietų įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose susižėręs Pabradės reprezentacinis pučiamųjų orkestras (vad. Bronislovas Vilimas) su pulku vikrių šokėjų. Už jų – rajono vadovai, festivalio organizatoriai ir svečiai, ryšintys festivalio kaklaraiščius. Toliau – į festivalį atvykę kolektyvai iš Turkijos, Serbijos, tolimosios Jakutijos, taip pat Lietuvos armėnai (iš Kauno), mūsiškių kolektyvai „Gaja“ ir „Ringė“.

Atžygiavę į estradą, kolektyvai pristatyti publikai. Kol apie kiekvieną vedėjai pasakojo, svečiai oriai su savo nacionalinėmis vėliavomis rėžė garbės ratus, kiekvienas turėjo pereiti ir gyvą „Gajos“ šokėjų koridorių.

Festivalio dalyvius ir svečius sveikino rajono meras Bronis Ropė: „Kartu su miesto švente, Valstybės diena, šiandien priimame ir jau 10-ąjį „Ežerų sietuvos“ festivalį, kuris mums dovanoja daug naujų įspūdžių, pažintį su naujais kolektyvais. Tai, kad šventėje dalyvauja daug žmonių, reiškia, jog festivalis reikalingas. Džiaugiuosi, kad kartu yra mūsų draugai ir partneriai iš Lenkijos Serocko ir Baltarusijos Breslaujos miestų. Su jais draugystė plečiasi ir tvirtėja. Keičiamės kolektyvais, patirtimi. Dėsim pastangas, kad šis bendradarbiavimas plėstųsi ir tvirtėtų“.

Ignaliniečius sveikino ir svečiai: Serocko savivaldybės burmistro pavaduotojas Juzefas Zajoncas, Breslaujos rajono tarybos pirmininkė Nina Pučinskaja, Seimo nario, kultūros ministro padėjėja Milda Dikmonienė, euroregiono „Ežerų kraštas“ Lietuvos biuro direktorė Lina Staliauskienė, kiti. Meras pasveikino ir kiekvieną festivalyje dalyvaujantį kolektyvą, įteikdamas jiems po lietuviškos duonos kepalą. Svečiai taip pat ne tuščiomis atvyko. Lenkai su paveikslu, baltarusiai – su lino staltiese, užsienio kolektyvai – su savo šalių suvenyrais…

Pirmieji festivalinę programą pradėjo serbai, mat jie dar skubėjo į Šiauliuose vykusį kitą folkloro festivalį. Serbai „Ežerų sietuvoje“ – ne naujokai, kolektyvus iš šios Balkanų pusiasalio šalies jau buvome ne kartą matę. Tad jų melodijos ir šokių ritmai ausiai pažįstami. Vieniems atrodo, kad jie per daug monotoniški, stokojantys dinamikos, nemačiusiems – tiesiog įdomūs, šokio meną išmanantys sako, kad Balkanų šalių šokiai tinka ištvermei ugdyti, nes dėl nuolat tankiai ir ilgai minami maži žingsneliai – dideli išbandymai kojoms.

Jakutai mūsų kraštuose – tikra egzotika. Jų kolektyvo branduolys – vaikai, suaugusiųjų programoje dalyvauja vos du žmonės. Jakutų folklore atsispindi ir šiaurės motyvai, ir medžioklė, ir ten tebegyvas šamanų kultas. Todėl jakutų šokiai daugiau panašūs į muzikinį spektaklį, kuiame įžvelgiami keli siužetai, skirtingos istorijos. O mūsų akiai neįprasti jų veido bruožai ne vienam juokais kėlė klausimėlį, kaip juos atpažinti – kas yra kas? Kuris Jonas, o kuris Petras? Iš veidų juk visi visiškai vienodi.

Armėnų, gyvenančių Lietuvoje, šokiai persunkti grakštumu ir ypatinga lyrika. Merginų šokių judesiai kartais primena baleto šokėjų grakštumą. Kadangi festivalyje dalyvavo ir turkai, norom nenorom blykstelėjo ir nematomos politinės kibirkštėlės. Šokant armėnėms, stebėjau turkus. Jie kaimynams beveik neplojo, nors kitiems katučių negailėjo. Mat dar tarp šių tautų teberusena prieš šimtą metų įsižiebusi nesantaika, kai turkai prieš armėnus įvykdė genocidą. Turkai to nepripažįsta, o armėnai tebesibeldžia į įvairias tarptautines organizacijas, kad 1915 m. įvykiai būtų įvardinti kaip armėnų tautos genocidas.

Po armėnų publiką smagino saviškiai – šokių kolektyvas „Gaja“ (vad. Elena Skripkauskienė) ir liaudiškos muzikos kapela „Ringė“ (vad. Frančiška Skačkauskienė). Į jų pasirodymą vėl įsiterpė jakutai. Jiems leista pasirodyti dukart, nes kada juos dar vėl išvysi.

Paskutiniai festivalio programoje šoko turkai. Jie visas dienas gyveno Ignalinoje, tad niekur neskubėjo. Kolektyvas „Bosforas“ atvyko iš Stambulo, miesto, kurio viena dalis yra Europoje, antra – Azijoje. Tai bene triukšmingiausia grupė, nes pagrindiniai instrumentai – būgnai, mušami visa jėga, ir skardi, nuolat zyzianti, nacionalinė dūdelė. Būgnininkai aikštėje dar ir akrobatikos elementų išmeta, kai, stovėdami ant būgnų, sudaro gyvą piramidę. Turkai pataikavo ir lietuviškai publikai, jie savo pasirodymą pradėjo lietuviška melodija, o sudarę piramidę, virš jos iškėlė Ignalinos vėliavą.

Pasibaigus festivalinei programai, šventė tęsėsi. Tuomet žiūrovų dar padaugėjo, mat prasidėjo gyvo garso koncertas „Vivat, Hiperbolė!“. Legendinės „Hiperbolės“ hitus grojo ir dainavo jau kiti muzikantai, bet susidomėjimas grupe nė kiek nuo to nesumenko. Melodijos juk tokios pažįstamos, nepamirštos ir nepakartojamos. Grojant „Hiperbolei“, šokių aikštelėje nebuvo vietos nė „pavargusiam“ pargriūti. Koncertas, bet ne šventė, pasibaigė tradiciniu vidurnakčio fejerverku. Po jo dar ilgai dundėjo diskoteka su viena Vilniaus grupe.

Tiesa, praleidau dar vieną labai svarbų akcentą. Lygiai 21 val. su viso pasaulio lietuviais giedojome „Tautišką giesmę“. Pirmiausiai nuskambėjęs Naujoje Zelandijoje, šeštadienio vakarą Lietuvos himnas su šviesa keliavo per Australiją, Rusiją, Gruziją, Turkiją, kol pasiekė Lietuvą. Iš čia jis per Norvegiją, Švediją nuvilnijo į Didžiąją Britaniją, pasiekė Havajus, Argentiną, Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuvių juk visas pasaulis, tarsi rudens lapų, pribarstytas. „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį – tai tik dvi jaudinančios minutės. Nesu girdėjęs, kad pasaulyje būtų kitas toks analogas. Per penkerius metus – nuo „Tūkstantmečio Odisėjos“ – mes patys sugebėjom išsiauginti savitą, unikalią tradiciją. Šiemet „Tautiška giesmė“ dedikuota Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.

Šįkart tiek dainuojančių ar bent pritariančių savo buvimu iki šiol Ignalinoje dar nebuvo. Stovėjo visi žiūrovai. O užsienio svečiai stebėjosi tokiu patriotiškumo pliūpsniu, nes apie šią mūsų tradiciją buvo girdėję, bet savo akimis nematę. Serocko viceburmistras J. Zajoncas, paklaustas, koks įspūdis, į viršų pakėlęs nykštį tepasakė: „Jūs šaunuoliai…“. Sugiedojus himną, dar kurį laiką arčiau scenos suėję ignaliniečiai skandavo žodį „Lietuva!“.

„Ežerų sietuvos“ laivas išplaukė, kad po dvejų metų vėl sugrįžtų. Pradžioje festivalį rėmė visos apskrities savivaldybės ir jis vyko visuose apskrities rajonuose bei Švenčionyse. Šiemet festivalio koncertai vyko tik Molėtuose, Ignalinoje ir Švenčionyse. Kitos savivaldybės dėl krizinių sunkumų priimti festivalį atsisakė.

Kokių nors svaresnių skundų renginio organizatoriams neišgirdau, dauguma tik skundėsi, kad šįkart mažai prekybininkų buvo. Tad prie alaus ir šašlyko teko visiems pastovėti po 20–30 min. ir ilgiau. Bet eilėje palingavus, sako, ir alus, ir užkandis skanesni buvo…

Festivalio programos režisierė Jolanta Narbutaitienė, festivalio direktorė Rasa Juodagalvienė.

Autoriaus nuotr.

MI info

Trumpai apie „Ežerų sietuvą“

* „Ežerų sietuva“ gimė 1994 metais, kai tuometiniai Rytų Aukštaitijos regiono valdytojai nutarė suaktyvinti krašto kultūros ir turizmo gyvenimą. To nutarimo išdava – 1995-aisias įvykęs pirmasis tarptautinio liaudiškos muzikos ir šokio festivalio „Ežerų sietuva“ koncertas.

* Tuoj po Rytų Aukštaitijos regiono vadovų pasitarimo buvo įkurtas festivalio paramos fondas, kuriame buvo kaupiamos lėšos, skiriamos iš savivaldybių.

* Kito tokio festivalio, kaip „Ežerų sietuva“, Lietuvoje nėra. Organizuojami įvairūs folkloro festivaliai, bet liaudiškos muzikos ir šokio – vienintelis. Mūsų krašto meno kolektyvai turi galimybę dalyvauti festivaliuose beveik visose Europos ir daugelyje pasaulio šalių. Tarp kolektyvų užsimezga glaudūs ryšiai. Kalbant ekonominiais terminais, tai tarsi barteriniai mainai: meno kolektyvai keičiasi dalyvavimais savo šalių festivaliuose.

* 1998 m. „Ežerų sietuva“ buvo įtraukta į tarptautinės liaudies meno organizacijos prie UNESCO geriausių festivalių katalogą, kuriame pristatomi 170-ies pasaulio valstybių tarptautiniai festivaliai. Šis katalogas labai padeda populiarinant „Ežerų sietuvą“, jo dėka potencialūs festivalio dalyviai sužino apie Lietuvą.

* „Ežerų sietuvoje“ yra dalyvavę kolektyvai iš Indijos, Škotijos, Graikijos, Vengrijos, Latvijos, Olandijos, Gruzijos, Makedonijos, Bulgarijos, Čekijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Serbijos, Ukrainos, Baltarusijos, Ispanijos, Čekijos, Belgijos, Alžyro ir kitų šalių.  

   

                  

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *