Praėjusią savaitę dar vienas pusgalvis, lėkdamas nežmoniškus greičiu, pėsčiųjų perėjoje užmušė moterį su mergaite. Jeigu paaiškės, kad jis vairavo blaivas, jam, kaip teigia žiniasklaida, grės laisvės atėmimo bausmė – iki aštuonerių metų.

Ta proga viename portale pasirodė straipsnis, teigiantis, neva šis įvykis dar kartą patvirtina, kad jauni vairuotojai paruošiami blogai.

Vadinasi, vairuotojų mokymas, ir teorinė, ir praktinė jo dalis, turėtų trukti ilgiau. Vadinasi, už juos ir sumokėti reikėtų daugiau.

Kadangi šiaip jau žmogui turėtų būti aišku, kad pusgalviams jokie mokymai proto neįkrės, kad tokiems paprasčiausiai laiku turėtų būti uždrausta sėsti prie vairo, tai kyla mintis, kad rašinėlis ne šiaip sukurptas, o su aiškiu tikslu: padėti visokiems vairuotojų kursams įteisinti pailgintus, vadinasi, pabrangintus mokymus; o gal toks rašinėlis net buvo užsakytas.

Tačiau, kaip pastebėjote, tokia mintis tik kyla, bet ji veikiausiai yra neteisinga. Na, koks save gerbiantis žmogus rašys užsakomąjį rašinį, koks save gerbiantis portalas jį spausdins? Tai mūsų Lietuvoje neįmanoma, ar ne? Kitaip tai jau gal būtų korupcija, kurios pas mus nėra, ar ne?

Mūsų Lietuvoje po tokių įvykių viskas suvedama į vieną: blogai buvo mokyta, kur žiūrėjo mokytojai, auklėtojai, tėvai ir gimdymo namų darbuotojai (ypač akušeriai), kad vaikelis užaugo toks negeras ir neparuoštas rūstiems gyvenimo išbandymams?

Paskui būna teismas. Vaikeliui skiriama bausmė. Šis gal gaus visą porciją – ketverius metus. Ne, visi, žinoma, apsimes, kad jam skiriami aštuoneri metai, tačiau juk po ketverių, atlikęs pusę bausmės, nusikaltėlis išeis į laisvę.

Neseniai buvo dar kartą sučiuptas Seimo narius apvoginėjęs 32 metų vilnietis Valerijus Capukas. Jis bus teisiamas šešioliktą kartą. Įdomu, po kelių mėnesių įvyks septynioliktas jo teismas?

Ar žmonėms nebūtų geriau, jeigu nusikaltėliai ilgiau neišeitų į laisvę?

Kadangi Seimo nariams, matyt, patinka, kai jie yra apvaginėjami, jokių pakeitimų laukti neverta. Tai kažkur Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios mums, kol mes neįstojome į mėšlą, buvo pateikiamos kaip demokratijos pavyzdys, nusikaltėliai teisiami už visus nusikaltimus. Ten BMW vairavęs žudikas būtų nuteistas už kiekvieną užmuštą moterį, už greičio viršijimą, už pėsčiųjų nepraleidimą ir t. t. Ir viltis išeiti į laisvę anksčiau laiko jam būtų labai menka.

Bet tai JAV. Pas mus, Europos Sąjungoje, mes turime daug ką išlaikyti. Sakysim, advokatus. Jeigu V. Capukas būtų buvęs teisiamas ne šešiolika, o tik aštuonis kartus, advokatai būtų uždirbę dvigubai mažiau. Kaip ir visi kiti procesų dalyviai. Ar jaučiate skirtumą?

Ar visokie pas mus galiojantys kodeksai nėra paminklai korupcijai?

Mes galime tik paaimanuoti. Mus valdo iš Briuselio, arba Briuselis, kaip jums labiau patinka. Mus prižiūri visokios žmogaus teisių gynimo organizacijos, kurios visų pirma gina nusikaltėlių ir iškrypėlių teises. Mat, tie pas mus labiausiai skriaudžiami.  

O mūsų valdžiai tai patinka. Štai beveik prieš trejus metus, 2012 m. rugsėjo pabaigoje, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: reikia aiškintis, kodėl Valdovų rūmų statyba pabrango tris kartus – nuo 114 iki 367 milijonų litų. Ikiteisminį tyrimą dėl viso to pradėjo Generalinė prokuratūra.

Gal kas žinote, kur nukeliavo 250 milijonų litų? Gal girdėjote, ką Prezidentė išsiaiškino?

Negražu, žinoma, po iškilmingo Valdovų rūmų – mūsų valstybingumo simbolio – atidarymo uždavinėti tokius klausimus. Nusiraminkite, tikrai tie pinigai Kristutei neatiteko, viešbutukas seniau buvo privatizuotas, ir apskritai čia jau senaties terminas suėjo.

O gal prie šito reikalo rankas prikišo Pats…

Ne, čia tik pavyduoliai taip šnekėti gali. Viskas yra labai gražu. Turime valstybingumo simbolį, kurį, beje, svarbiausiu pavadino vos 1,6 nuošimčių Lietuvos gyventojų. Kadangi taip ir nebuvo išsiaiškinta, kur dingo 250 milijonų, galime daryti prielaidą, kad Lietuvoje turime naujų milijonierių. Galų gale, turime paminklą korupcijai, kuris pergyvens visus senaties terminus.

Kartą kažkas susiruošė statyti „objektą“. Atėjo turkai ir pasiūlė pastatyti už du milijonus. Atėjo vokiečiai ir pasiūlė pastatyti už penkis. Atėjo lietuvis ir sako: „Statom už dešimtį milijonų: keturi milijonai man, keturi tau, ir už du milijonus turkai pastatys“. Bet čia kalba tik apie dešimtį, ne apie du šimtus penkiasdešimt milijonų.