Gausi rajono delegacija dalyvavo Baltarusijoje, Glubokojės mieste, dvi dienas vykusiame verslo investicijų forume „GlubokoInvest“. Jis surengtas pagal euroregiono „Ežerų kraštas“ projektą „Trečias žingsnis“, planuojant Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio teritorijų socialinę ir ekonominę ateities plėtrą. Forume iš trijų valstybių rajonų, įeinančių į euroregioną „Ežerų kraštas“, dalyvavo apie 200 žmonių. Rajono delegacijoje dalyvavo: rajono savivaldybės Verslo ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėjas Ričardas Trimonis, euroregiono „Ežerų kraštas“ Lietuvos biuro direktorė Lina Staliauskienė, šio biuro vadybininkė Agnė Vaišytė, projektų vadovas Vytautas Jonušas bei buhalterė Solveiga Patiejūnienė, Ignalinos turizmo informacijos centro direktorius Edmundas Kilkus, Ignalinos atominės elektrinės regiono plėtros agentūros sekretorius Dainius Samkus, UAB „Investicijų partneris“ direktorius Dmitrijus Sosunovas, Ignalinos miesto seniūnas Valentinas Rumbutis, rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Baltakis ir verslininkas Ričardas Dapkus.

Forumą darbą trikdė sienos kirtimo sunkumai

Forumo dalyvius pasveikino Glubokojės rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Olegas Morchatas, Baltarusijos respublikinių verslo organizacijų ir Vitebsko srities atstovai. Įdomių pranešimų perskaitė kai kurių Latvijos ir Baltarusijos savivaldybių atstovai, taip pat įdomiai Zarasų ateities viziją pristatė šio rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėja Ingrida Tatarūnė.

Forumo programoje buvo numatyti ir keturi mūsų delegacijos narių pranešimai, tačiau perskaityti tik du. Mat forumas prasidėjo pusantros valandos vėliau, nei numatyta (latvių delegacijos vėlavo dėl sienos kirtimo sunkumų, atgal grįžtant, pasienyje ir mes tris valandas mindžikavome), ir pranešimų programa sutrumpinta, forumo dalyviai neišgirdo 11 planuotų, į programą įrašytų, pranešimų, tarp jų – Ignalinos m. seniūno Valentino Rumbučio apie mineralinio vandens panaudojimo galimybes ir Ričardo Dapkaus apie galimybes statyti Didžiasalio keramikos gamyklą (Ignalinos mineralinis buvo išstatytas veikusioje forumo parodoje). Tačiau išgirstas Ignalinos turizmo informacijos centro direktoriaus E. Kilkaus pranešimas „Turizmo potencialas Ignalinos rajone“ bei investicijų strategija užsiimančio D. Sosunovo pranešimas. Jis baltarusiškai nekritiškai aplinkai nuskambėjo kiek kontraversiškai, sukėlė diskusijų. Kalbėjęs pirmosios forumo dienos pabaigoje, pranešėjas sakė: „Sėdėjau salėje, įsivaizdavau esąs investitorius su 20 milijonų eurų lagaminėlyje, atidžiai išklausiau visus investicinius pranešėjų siūlymus, bet, deja, nė vienas manęs nesudomino. Todėl, kad jie neturi aiškių ateities vizijų…“. Toliau D. Sosunovas išsamiai pagrindė savo mintis, nurodė, kokias klaidas daro dauguma savo projektams ieškančių investicijų.

Kitas forumas, aplinkosaugos klausimais, pagal euroregiono „Ežerų kraštas“ projektą „Trečias žingsnis“ šių metų spalį vyks Švenčionyse.

Vyšnių festivalis šlamėjo savaitę

Forumo dalyviai dalyvavo ir įdomioje kultūrinėje programoje. Glubokojės mieste vyko pirmasis Vyšnių festivalis, kuris truko visą savaitę – nuo sekmadienio iki šeštadienio. Štai ir peik tuomet baltarusius. Mes vos vos sukrapštome lėšų vienos dienos šventei, o jie švenčia visą savaitę. Klausėme, kas šventės renginius lanko darbo dienomis? Vaikai, mums atsakė, nes darbo metu visi renginiai skirti vien vaikams, o kitu metu ir suaugusiems. Mieste, turinčiame 18,2 tūkst. gyventojų (kitais metais Glubokojė minės 600-ąjį savo gimtadienį), kasdien vyko teatralizuoti pasirodymai, koncertai, mugės su seniūnijų kiemeliais, kitos pramogos. Miesto centre ir prieigose prie centrinės miesto aikštės, kur įrengta scena, eismas uždarytas, visur daugybė prekybos kioskelių su suvenyrais, saldumynais, alumi ir dainuojančiais vietiniais dainininkais.

Kadangi vyko Vyšnių festivalis, viskas buvo „įvilkta“ į vyšninį rūbą. Gausybė pyragų, gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų, daugelis kitų maisto produktų buvo su vyšniomis. Festivalis pirmasis, bet iš karto tarptautinis, jame dalyvavo Izraelio, Moldovos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai. Mieste šventės metu atidengtas paminklas vyšniai, išleistas specialus pašto ženklas, kuris čia pat aikštėje buvo „gesinamas“ – antspauduojamas specialiu antspaudu. Visi svečiai, forumo dalyviai, ryšėjo kaklaraiščius su festivalio simbolika, visus svarbesnius festivalio renginius vedė ponia Vyšnia su mažomis vyšnaitėmis.

Viešos tuoktuvės. Visai nieko…

Pagrindinėje scenoje pirmąkart įvyko net vieša keturių porų tuoktuvių ceremonija. Buvo prasitarta, kad porų, tądien norėjusių susituokti, buvo daugiau, tačiau tik keturios sutiko aukso žiedus sumainyti ant scenos. Reginys neįprastas, bet malonus, iškilmingas, puošnus. Tuoktuvių ceremoniją su visais privalumais atliko civilinės metrikacijos biuro vedėja, į sceną su pyragais pakviesti jaunųjų tėvai, kurie savo vaikus palaimino, o šie tėvams padėkojo, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas (meras) jauniesiems įteikė sutuoktuvių liudijimus ir daug dovanų. Tuoktuvių ceremoniją papildė etnografinis ansamblis, priminęs senas vestuvių dainas ir tradicijas. Aikštę su gėlėmis užplūdo jaunųjų giminės ir draugai. Kai publika pradėjo skanduoti „kartu, kartu“, jauniesiems teko viešai ir ilgai bučiuotis. Juokavome – kažin ar po viešų vestuvių ir vieša pirmoji naktis bus? O jeigu rimtai, tai galėtume apie viešas tuoktuves ir mes pagalvoti. Per metus Ignalinos civilinės metrikacijos skyriuje sutuokiama apie 100 porų. Gal bent 3–4 iš jų sutiktų va taip susituokti kokios nors šventės metu? Geriausiai tam tiktų liepos 6-oji.

Stebino ir be priekaištų sutvarkytas miestas. Niekur nė šiukšlelės, viskas sutvarkyta, nudažyta. Šviežiomis spalvomis, kaip pas mus po renovacijos, švyti visi be išimties miesto pastatai. Jokia  renovacija pas juos nevyksta, nudažyti tik pastatų fasadai, bet atrodo gražiai. Einant gatvėmis, šypsenas vagia net kanalizacijos šulinių dangčiai, kurie taip pat ryškiai nudažyti, išpaišyti. Tai vyšnių kekė, tai koks žvėrelis, tai besišypsanti saulė ant metalinio dangčio nupiešta. Prie miesto kultūros rūmų ir kitose vietose kabo ženklai su užrašais: „Nerūkymo zona. Bauda – du bazinės valiutos vienetai“. O tai – 24 doleriai. Gal iš šių smulkmenų taip pat vertėtų ką pasiskolinti?

Kainos pasivijo mūsiškes

Parduotuvėse daugumos maisto produktų kainos panašios, kaip ir pas mus, o kai kas ir brangiau. Žalia mėsa – apie 50 000–60 000 rublių (16–18 litų), rūkytos dešros – 32–36 Lt, panašiai kainuoja gera žuvis. Degtinės kainos taip pat jau mūsiškės. Geros degtinės butelis – 16–18 Lt. Kalbėdami su baltarusiais juokavome, kad laikas sienas atidaryti, nes kainos bemaž susilygino. Tačiau sąlyginai vis dar pigus kuras (benzino litras – 2,30–2,40 Lt), cigaretės – 1,80–2,00 Lt pakelis. O vidutinės baltarusių algos prie mūsų kainų bemaž dar dvigubai mažesnės, nei mūsiškės. Bendravau su vietos žurnalistu Michailu, dalyvavusiu forume. Jis paklausė, kokie atlyginimai Lietuvoje, kurioje nė karto nėra buvęs, ir gana išdidžiai pasisakė, kad jis gaunąa 400 (čia tiktų žodelis net) dolerių. Tai apie 1040 Lt. Sakau, Lietuvoje tai beveik minimali alga. Michailas net kiek sutriko manęs nenustebinęs. Baltarusijoje sunku priprasti ir prie jų pinigų, kai už vieną litą gauni 3200 jų rublių. Laimei, beveik visose parduotuvėse galima atsiskaityti bankų kortelėmis, koks nors papildomas mokestis už tai neįmamas. 

Autoriaus nuotr.