Pasaulis sujudęs laukia islamo teroristų atakų. Vakarų valstybės uždaro savo pasiuntinybes musulmoniškose šalyse.

Lietuva tuo tarpu ramiai svarsto, ar mūsų diplomatai prisišnekėjo, ir kas tuos įrašus padarė? Juk tai reiškia, kad diplomatų buvo klausomasi slapta, be jokių teismo sankcijų.

Apie visuotinį pasiklausymą irgi jau daug prišnekėta. Visi, visų pirma žurnaliūgos, piktinasi, kad Amerika ne tik klausosi telefonų pokalbių, bet ir seka, ką žmonės veikia internete.

Apie tai, kad tokios priemonės padėjo išvengti ne vienos teroristų atakos, kalbėti ir girdėti nenorima. O vertėtų ir kalbėti, ir kalbančius girdėti. Juk šiais laikais internete galima rasti visko. Instrukcijų, kaip pasigaminti bombą, irgi.

Bet terorizmas lietuvių nejaudina. Jaudina „visuotinis sekimas“. Vienas komentaras internete: „Tai ką, dabar seks, ką aš miegamajame darau?“

Čia tiesiog toks, kaip dabar madinga sakyti, mentalitetas. Anksčiau apie tokius sakydavo: „Toks protelis“, bet mentalitetas – mandagiau. Taigi, kvaileli, jokioms specialiosioms tarnyboms neįdomu, ką tu veiki miegamajame, savo ar svetimame. Taip gaišinti laiką, o svarbiausia – pinigus, niekas neleidžia.

Prieš kokius tris dešimtmečius piemenys blizgančiomis akimis kalbėdavo apie tai, kad technika jau tokia – iš kosmoso galima būtų „pažiūrėti į mergas moterų pliaže – kaip iš kelių metrų“. Dabar, kalbant apie kosmosą, tokios mintys į galvą nebeateina – turbūt todėl, kad internete ne tokių paveikslėlių galima rasti.

Taigi jokioms specialiosioms tarnyboms neįdomu, ką koks nesubrendęs lietuvis miegamajame veikia. Neįdomu ir tai, ką jis po krūmu veikia – tai šiuolaikinei kosminei technikai dar lengviau būtų sužinoti. Ir visiškai neįdomu, kas kokiose pornografinėse svetainėse lankosi. O štai jei kas prisijungia prie teroristus rengiančių organizacijų svetainių, tai jau įdomu ir svarbu visuomenės saugumui.

Bet tai yra visuomenės teisių pažeidimas. Sakoma – žmogaus teisių, vadinasi, turėtų būti ir visuomenės teisių? Bet kažkodėl taip neišeina. Kažkodėl teisė netrukdomai sužinoti informaciją, kaip pasigaminti bombą, yra svarbesnė už visuomenės teisę išvengti tos bombos sprogimo.

Dabar Lietuvoje kalbama apie tai, kad automobiliuose įrengiamos video kameros padeda policijai išaiškinti pažeidėjus, o kartais, po eismo įvykio, ir nusikaltėlius. Bet čia mes esame atsilikę nuo demokratinio pasaulio. Štai Vokietijoje tokios kameros jau uždraustos, nes jos, girdi, pažeidžia žmogaus privatumą.

Galima būtų sakyti tiesiai: pažeidžia pažeidėjų, nusikaltėlių privatumą. Juk žmogus, sąmoningai kažką pažeidžiantis, daro nusikaltimą, ir jį reikėtų išaiškinti ir nubausti, kad jis nepažeidinėtų visuomenės teisių.

Bet pirmoje vietoje – nusikaltėlių teisės. Štai dabar policininkai neturi teisės gaudyti pažeidėjų iš pasalų. Tuoj žurnaliūgos parašys: „Policininkai sėdėjo krūmuose“. Sumažėtų avarijų, sumažėtų užmuštų? Kur kas svarbiau tai, kad pažeidžiamos nusižengėlių teisės. Sulauksime tokių laikų, kai policininkai, surengę nusikaltėliams pasalą, turės stovėti gerai matomoje vietoje, kad nebūtų pažeistos gaudomųjų teisės.

Lietuvos diplomatai, pašnekėję telefonu (nesijaudinkit, jūsų niekas neklauso, jūs niekam neįdomūs), atsistatydins arba bus išmesti iš darbo, nors jų pokalbių buvo klausomasi neteisėtai. Tačiau jeigu kokie nors banditai aptarinės nusikaltimą, ir jų pokalbis bus įrašytas, teisme į tokį įrašą atsižvelgta nebus, nes jo buvo klausomasi neteisėtai.

Dvigubi standartai? Ne, standartai „teisėti“. Nusikaltėlių arba žmonių, rengiančių nusikaltimą, sekti negalima, nes tai pažeistų jų teises. O, kaip žinome, pas mus nusikaltėlių teisių gynimo organizacijos turi pinigų, kad galėtų apginti nusikaltėlių teises.

Kol kas teroro grėsmės Lietuvai tarsi nėra. Bet tik kol kas, juk mes vakarėjame, vadinasi, turėsime ginti teises tų, kurie ateis ir pas mus. Čia tik laiko klausimas, o nusikaltėlių teises ginti mes jau išmokome.