Su kolegomis fotografais važiavome į Dusetas, kur turėjo vykti fotoklubo „Žaliasis skėtis“ susirinkimas. Išvažiavus už Ignalinos, fotografas ir gamtininkas Jonas Barzdėnas (kilęs nuo Mielagėnų) pasiūlė aplankyti Aukų akmenį, kurį tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius knygoje „Lietuvos senosios šventovietės. Aukštaitija“ pamini pirmiau negu Puntuką ar Šventaragio slėnį.

Vienbalsiai pritarę pasiūlymui, sukame link Vidiškių, o iš čia važiuojame Dūdų, Grybėnų kryptimi. Pavažiavę keletą kilometrų, sukame į dešinę link Antakmenės kaimo kapinaičių. Jau pačios kapinaitės pasirodė gana įdomios, bet J. Barzdėnas kviečia eiti prie Aukų akmens. O kur eiti? Kur kokia nors mažiausia rodyklė ar bent takelis nušienautas? Deja, tenka bristi per aukštą žolę ir krūmus. Kadangi Jonas jau buvo suradęs Aukų akmenį, tai ir mes jo vedami randame mūsų protėvių garbintą riedulį, kur pagoniškiems dievams buvo aukojamos aukos.

Ko gero, ir Antakmenės kaimo pavadinimas kilęs nuo Aukų akmens, kuris yra įspūdingo konglomerato uola. Apie šią uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. Kaip rašoma V. Vaitkevičiaus knygoje „Lietuvos senosios šventovietės. Aukštaitija“, 1842 m. duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį (vadindamas jį Aukuro akmeniu) pateikė Eustakijus Tiškevičius, o dailininkas Napoleonas Orda, po apsilankymo prie jo, apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola (taip iš pirmo žvilgsnio akmuo atrodo), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.

Apie Antakmenės Aukų akmenį buvo rašoma ir vėliau. Užrašyta ir nemažai įdomių pasakojimų bei legendų. Aukas žmonės atnašavo dar XX a. pradžioje. Apie šį įspūdingą gamtos paminklą, mūsų protėviams buvusį šventa vieta, galima rasti ir daugiau įdomios medžiagos. Gaila, nepriklausomoje Lietuvoje nėra nei kelio, nei takelio, nei nuorodos į tokią seną istoriją menančią vietą. O tą padaryti, manau, nebūtų sunku, nes kelias iki Antakmenės kapinių visai normalus, kapinėse žolė nušienauta. Iki Aukų akmens tereikia nušienauti bent siaurą pusantro šimto metrų takelį ir pastatyti rodyklę. Norinčių aplankyti mūsų protėvių garbintą vietą, manau, atsirastų daug daugiau, jeigu nereikėtų bristi per žolę iki juosmens.

Mūsų krašto „puntukas“

Rašinys parengtas pagal Vykinto Vaitkevičiaus knygą „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“.

Aukų akmuo, suteikęs pavadinimą ir kaimeliui, yra uola 140 m į rytus nuo kelio Vidiškės–Grybėnai, už 150 m į šiaurės rytus nuo Antakmenės kapinių. Uola yra tarytum iš dviejų dalių. Bendras ilgis 5,5 m, plotis – apie 1,5 m, aukštis – 4,3 m. Tarp dviejų „ragų“ yra savotiškas lovys plokščiu dugnu, kur buvo dedami žmonių aukojami daiktai. Kun. J. Žiogas (be abejonės, apie Aukų akmenį sužinojęs Rimšėje) lietuviškoje spaudoje 1909 m. susirūpinęs rašė, kad „1908 m. tą svarbų Lietuvos paminklą barbarai aplinkiniai kaimiečiai sudraskė paraku“, tačiau nėra aišku, kokia žala akmeniui tuomet buvo padaryta. Vienur kitur ant akmens matyti nedideli įdubimai. Galimas dalykas, kad būtent šiuos įdubimus žmonės vadina „Velnio kanopomis“.

Kitais duomenimis kalva, kurios papėdėje yra Aukų akmuo, turi Piestokalnio pavadinimą. Dėl tam tikro vizualinio panašumo (akmuo turi įdubimą) ir galbūt panaudojimo (akmens įduboje buvo aukojamas maistas bei jo produktai) piesta galėjo būti vadinamas pats Aukų akmuo.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje apie Aukų akmenį padavimai buvo pasakojami keliolikos kilometrų atstumu nutolusiuose kaimuose, ypač Antakmenėje. Bajoruose, Buiviliškėje, Diediškėje, Dūdose, Kukoriškėje, Petukuose.

Pasakota, kad prie Antakmenės akmens „matydavosi ugnis ir senelis baltais rūbais, tas senelis mylėjęs senovės tikybą, nusiskandinęs. Tuomet tan aukuran tuoj perkūnas trenkęs“. Taip pat pasakojama, kad „no ta laika, ka paganių nebuva“, šioje vietoje be paliovos būna girdinas balsas: „Tinai vis šaukdava dieną ir naktį neparstadama“. Ir tik prancūzams šovus į akmenį, šaukimas liovėsi.

1995 m. pirmą kartą užrašytas motyvas, jog šioje vietoje pairodė Marija. Prie Aukuro ir vaidenasi, todėl žmonės, kad nesivaidentų, nešdavę aukas – kapeikas, pakulas degindavo. Sakoma, kad naktį atsidūrus prie akmens, reikia žegnotis.

Duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį, vadindamas jį Aukuro akmeniu, daugiau pateikė Eustachijus Tiškevičius (1842 m.). Apsilankęs dailininkas Napoleonas Orda akmenį nupiešė ir apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą, prieraše pažymėjęs, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje. Literatūroje ir vėliau buvo kartojama, kad Antakmenėje esąs senovinis pagonių aukuras. „Pasakoja žmonės, kad Antakmenėje lauke yra senų laikų aukuras, ant kurio, anot senelių pasakojimo, stabmeldžių laikuose mūsų bočiai degindavę dievams aukas. Literatūroje išgarsintas Aukų akmuo XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo gausiai laikankomas to meto dvarininkų ir inteligentų. Pluoštas pasakojimų ir padavimų apie Aukurą užrašytas XX a. 3-iajame dešimtmetyje, o 1930-aisiais įvairių faktų pateikė Vilniaus „Kurjerio“ laikraštis, leidžiamas lenkų kalba.

Autorius J. Dubicki jame nurodo, jog senoji aukojimo prie Antakmenės akmens tradicija faktiškai nutrūko XIX a. viduryje dėl Katalikų bažnyčios įtakos, išgarsinus stebuklingą Paringio vietovę. Nors, tęsia toliau autorius, žmonės iki šiol (1934 m.) nesiliovė pakeliui į Paringio atlaidus lankę Antakmenės akmens. Čia užsukdavę žmonės, eidami į Vidiškių bažnyčią, važiuodami į Dešimtinės atlaidus Paringyje ir „seniems dievams“ palikdavo įvairių aukų: mėsos, linų grįžtę, vilnų kuodelį, kuriuos vėliau surinkdavo lauko savininkas, dėdavo aukas pinigais, linais, drobe ir kt. daiktais. Piemenėliai atradę ant aukuro padėtus pinigus, juos pasiimdavo sau. Pasakojama ir apie apylinkių žmones bei piemenis, kurie akmenį lankydavo kitomis dienomis: „Net šiandien dar seni žmonės lanko tą vietą su pagarba, rasdami visokių pagalbų savo keltavai (gyvuliams), vaikams ir sau, visokių žolelių ir vaistų“ (1934 m.).

J. Dubickis „Kurjeryje“ skelbia senų žmonių prisiminimus, anot kurių senoms tradicijoms ištikimos mergaitės ant akmens nešė linus, pieną, javus ir kitas aukas, moterys aukojo linus, pieną, daržoves, kiaušinius.

1905 m. žmonės šioje vietoje dar „lankė rugius“. Beje, neretai teigiama, kad aukas (linus, pakulas) žmonės čia degindavo akmens viršuje esančiame lovyje.

1971 m. Aukuro akmens pietinėje papėdėje ištyrė 32 m2 plotą. Rastas 6,5 m skeveldra piltuvėlio formos, 1,4 m gylio duobė. Jos viršuje – įtvirtinta 1,8×0,7 m dydžio akmens skeveldra, dugne 20 cm storio degėsių, anglių, perdegusių akmenų sluoksnis su naminių gyvulių (tarp jų arklio) kaulais. Duobėje taip pat rastas nuo šlaito pusės įvirtęs apie 1 m ilgio, 30 cm skersmens ąžuolinis rąstas.

Antakmenės laukuose randama glūdintų akmeninių kirvelių. XX a. pradžioje netoli Antakmenės akmens, atrodo, buvo rastas trinamųjų girnų lovys: „Paprastas akmuo su iškalta duobele, platumas jo bus apie tris sprindžius ir apie du sprindžius storumo, viršuje – dailiai iškalta duobelė, kaip praustuvė, kur galėtų patilpti koks gorčius vandens“.

Nuo redakcijos

Antakmenė ir ši neįkainojama istorinė vertybė yra Kazitiškio seniūnijoje, tad jai ir reikėtų pasirūpinti šia unikalia vieta. Juk Antakmenės kapinės tvarkomos, tad ką reiškia prižiūrėti dar pusantro šimto metrų ilgio taką ir aplinką aplink akmenį. Gal derėtų šią unikalią vietą aptverti, o kokią nors rodyklę įrengti – tiesiog būtina. Gal net dvi: vieną prie Dūdų–Grybėnų kelio, antrą – prie Antakmenės kapinių.  Turime krašto muziejų, kuris galėtų išleisti įdomų lankstinuką apie Antakmenės akmenį (istorinės informacijos užtenka), įtraukti jį į lankomų rajono objektų sąrašą 

Beje, o ar daug rajono gyventojų yra matę šį pagonybės paminklą? Jis – mūsų krašto Puntukas, akmens aukštis – 4,3 m (ilgis – 5,5 m, plotis – 1,5 m). Plius – įdomi istorija.