Demokratinėse valstybėse svarbiausius savo gyvenimo klausimus sprendžia tauta, o spręsti kasdieninius ji patiki savo išrinktiems atstovams. Jeigu tauta mano, kad problemą turėti spręsti ji pati, arba kad jos atstovai vadovauja negerai, paprastai rengiamas referendumas arba pirmalaikiai rinkimai. Taip jau priimta pasaulyje, ir nieko išradinėti čia nereikia.
Lietuva vadina save demokratine valstybe. Tačiau kokius dalykus turi spręsti tauta, jos išrinktieji (arba paskirti išrinktųjų) sprendžia patys, o tai jau vadinama valdoma demokratija – nors šiaip sakoma, kad valdomoje demokratijoje tos demokratijos nedaug belieka.
Norite pavyzdžių? Štai ne per seniausiai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nusprendė, kad referendumo dėl homoseksualizmo propagandos draudimo nebus, nes tai, girdi (nors čia labiau tiktų žurnaliūgų pamėgtas „esą“), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos pasirašytoms tarptautinėms sutartims, kitaip tariant, įsipareigojimams. Taip nuspręsti VRK patarė mūsų išrinkto Seimo teisininkai (esą patarė).
(Atleiskite, kad aš vėl apie tuos šlykštukus – jokiu būdu neragindama diskriminuoti ar persekioti jų, ar suvaržyti jų laisvę, – bet pavyzdys labai jau geras…)
Šiaip jau, mano provincialiu supratimu, tautos valia yra aukščiau Konstitucijos. Tauta visuotiniu balsavimu – referendumu – priėmė Konstituciją, todėl išeitų, kad tauta referendumu gali tą Konstituciją atšaukti arba pakeisti.
Tačiau VRK nusprendė kitaip: nėra reikalo tautai spręsti tokių dalykų. Penki nariai buvo už tokį sprendimą, keturi prieš, sprendimas priimtas, nusiraminkite. Mat homoseksualizmo propagandos draudimas prieštarautų visuotinėms žmogaus teisėms ir laisvėms – čia aš be jokio humoro.
Žmogaus teisėmis pas mus manipuliuojama nuostabiai. Kai reikia paaiškinti kokį nors sprendimą arba draudimą, kuris yra reikalingas valdžiai, visada prisimenamos žmogaus teisės. Štai, sakysim, vieno garsaus politinio ginekologo pasiūlymu Seimo priimtas draudimas rugsėjo 1 neprekiauti alkoholiu, kad mokiniai neprisigertų. Tačiau aš seniai išaugusi iš mokinukės uniformos, tad kodėl aš negaliu rugsėjo 1 nusipirkti gėrimo, stipresnio už kefyrą? O draudimas pardavinėti alkoholį iki 8 valandos ryto – kad darbininkai neprisigertų? Kodėl jis, tas draudimas, liečia ir mane, pensininkę? Kodėl, galų gale, diskriminuojami bedarbiai, kurie po sunkios nakties irgi negali buteliuko nusipirkti?! Ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas?
Tokių pažeidimų galima būtų priskaičiuoti daugybę. Štai to paties alkoholio propaganda (reklama) yra draudžiama iki 23 valandos vakaro, ir tai nepažeidžia mano teisių, o homoseksualizmo reklamos (propagandos) draudimas kažkieno teises jau pažeistų. Ir taip nusprendė ne tauta, o keli net ne pačios tautos paskirti žmonės.
Žinoma, jokio triukšmo čia nebūtų buvę, jeigu reikalas neliestų neliečiamųjų kastos – homoseksualų. Jiems viskas turi būti leidžiama. O jei bandoma įvesti kokius nors suvaržymus, kurie kitų žmonių atžvilgiu būtų priimtini, kyla didžiulis triukšmas dėl žmogaus teisių. Ne, jokiu būdu nesakau, kad tai ne žmonės, tai tikrai žmonės – juk, pavyzdžiui, vištgaidis vistiek lieka paukščiu.
Štai Vokietijoje pasigirdo siūlymų boikotuoti Sočio žiemos olimpines žaidynes, nes Rusija priėmė įstatymą, persekiojantį homoseksualus. Panašūs raginimai skamba ir Jungtinėse Valstijose.
Iš tikrųjų Rusijoje priimtas įstatymas homoseksualų nepersekioja, tik draudžia homoseksualizmo propagandą. Kitaip tariant, Rusija nusprendė, kad homoseksualams neleidžiama viešai demonstruoti savo lytinės orientacijos, na, vaikščioti plikais užpakaliais, kaip matome per homoseksualų paradus pietų šalyse, kur šilčiau, ir panašiai.
O apie kokį nors homoseksualų persekiojimą Rusijoje už tai, kad jie tokie, kokie yra, girdėti kol kas neteko. Atvirkščiai, pati mačiau per Rusijos televiziją (kuri, visi žino, kontroliuojama valdžios) dainuojantį žinomą homoseksualą Borisą Moisejevą. Atrodė visiškai nepersekiotas… Bet kažkas (labai konkretus) viauktelėjo, kad yra taip, kaip nėra, ir tikslas pasiektas.
Tai, kad homoseksualizmas agresyviai, pamindamas religines vertybes, nesibodėdamas jokių priemonių, kaip šiuo atveju, ir apgavystės bei atviro melo, braunasi į visas krikščionių religijos skleidžiamus moralinius principus prarandančias valstybes, žinoma jau senokai. Bet kodėl Lietuvos valdžia nenori paklausti, ką apie mano ją išrinkę žmonės – tauta?
Tai – tik vienas pavyzdys to, kad demokratija pas mus tapo valdoma.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!