Lietuva mini 150-ąsias 1863 m. sukilimo metines. Gana ilgai, ypač tarpukariu, net oficiali istorikų nuomonė apie šį sukilimą buvo neigiama. Jis prasidėjo Lenkijoje, vėliau persimetė į Lietuvą, tad manyta, kad sukilimas mums buvo primestas, o jo pasekmės lietuviams buvo labai skaudžios: ilgam uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos mokyklos ir pan. Dabar jau niekas neabejoja, kad tuomet sukilėliai ėjo kovoti prieš nacionalinę priespaudą, už tautiškumą ir lietuvybę. Už laisvę.
Mūsų krašte 1863 m. mūšių su caro kariuomene būta Ažvinčių ir Minčios giriose, prie Kačergiškės, Didžiasalio apylinkėse. Minčios girioje yra išlikę sukilėlių kapai. Prie jų Ignalinos miškų urėdija pastatė ąžuolinį stogastulpį, kurį nudrožė ignalinietis tautodailininkas Petras Gaižutis.
Pašventinti stogastulpį girioje susirinko daugiau nei keturios dešimtys žmonių: urėdijos darbuotojai, aplinkinių girininkijų miškininkai bei aplinkinių Tauragnų sen. kaimų gyventojai. Kalbėjęs Ignalinos miškų urėdas Alfredas Aškelėnas prisiminė iš antikinių laikų atėjusį posakį, kad žmogus, nežinantis savo istorijos, lieka vaiku. Trumpai apžvelgė prieš pusantro amžiaus buvusią situaciją, nuotaikas, aplinkybes, sukilimo pralaimėjimo priežastis.
Pašventinti stogastulpį pakviestas trijų parapijų – Kirdeikių, Saldutiškio ir Labanoro – klebonas kun. Jurgis Kazlauskas. Jis sakė:
– Ši akimirka labai prasminga. Ateina mintis iš Šv. Rašto. Kai Kainas nužudė savo brolį Abelį, Dievas Kainui pasakė: ką tu padarei, dabar brolio kraujas šaukiasi iš žemės. Šiandien iš žemės šaukiasi mūsų brolių, žuvusių už laisvę prieš 150 metų, kraujas. Laisvė – Dievo dovana. Ją iškovodavom, vėl prarasdavom, dabar vėl laisvi. Netrukdomi galime dirbti, kurti, melstis. Ačiū už laisvę ir aniems sukilėliams. Nežinome jų vardų, bet nesame vaikai ir juos prisiminame. Dievas čia mus sukvietė ir pasakė – pažiūrėkite į žemę. Džiugu ir prasminga, kad šiandien galime grįžti į gilią istoriją, prisiminti ir dėkoti. Tegul tas prieš 150 metų pralietas kraujas šaukiasi į Dievą ir mums atneša laimę. Esame maža, bet garbinga tauta. Būkime laisvi žmonės gyvendami, kurdami ir nepamirškime už tai padėkoti Aukščiausiam.
Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas sakė, kad 1863 m. sukilėlių kova ir žūtis nenuėjo veltui. Ji įkvėpė tarpukario savanorių, pokario partizanų, Sausio 13-osios gynėjų kovas.
Buvęs miškų ministras, aktyvus visuomenininkas, kraštietis Rimantas Klimas kalbėjo kaip visada – uždegančiai ir įdomiai:
– Žmonės turi gražią Dievo dovaną – atmintį. Minčioje buvo pastatytas stogastulpis 1993 m., kitas – 2003 m., dabar dar vienas. Dabar kyla niekur neregistruotas, vien širdyse rusenantis judėjimas – nušluostykim Tėvynės veidą, nes jis apspjaudytas ir į jį spjaudoma iki šiol. Tie vyrai prieš 150 metų galvas guldė už laisvę. Net ne už valstybę, o už laisvę. Tuomet sukilimas negalėjo laimėti, nes išdavė sąjungininkai, o caras prieš sukilėlius metė neproporcingai dideles pajėgas. Sukilėlių dalgiai ir šakės buvo prieš kazokų kardus, šautuvus ir patrankas. Pasakojama, kad šiose kapinėse palaidoti 4 sukilėliai, o jiems ant krūtinių sukryžiuoti kardai. Reikėtų archeologams atkasti ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų yra. Minčios sukilėliai tuomet ruošėsi rimtam mūšiui su caro kariuomene, bet buvo išduoti vietinių žydų kromelninkų. Suspėta pasitraukti.
R. Klimas savo kalbą baigė sukilėlių daina, užrašyta dar prieškaryje Ažvinčiuose pas garsią dainininkę Veroniką Daubarienę:
Vėjai pučia, Lietūs lyja až mišką,
Reiks man stoti in vainelę, negrįžtą…
Laukia mano mergaičiute, ai laukia
Laukia mano jaunuolale, ai laukia.
Verkia mano mergužele, ai verkia.
Verkia mano mergužele, vis verkia.
Maldai mani, bernuželi, ai maldai.
Maldai mani jaunuoleli, ai maldai.
Kai sugrįšim iš vaineles, maldysiu.
Jei negrįšiu iš vaineles, tai drausiu…
Vietos gyventojas, buvęs pokario rezistentas iš gretimo Šeimaties kaimo Stanislovas Varnas sakė:
– Man skaudu, kai kasdien rizikavom kalėjimu ir Sibiru, o dabar mokyklose apie tai mažiausiai užsimenama. Vieno mitingo Vilniuje metu daug kalbėta, kaip mus kankino, trėmė, šaudė. Vaikas, stovėjęs su motina, paklausė – tai kas ten buvo? Motina atsakė – negeri dėdės. Kodėl bijome pasakyti, kaip viskas buvo, kas trėmė, kas šaudė. Čia gi mūsų istorija, kurią pirmiausia turi žinoti jaunimas.
Renginio metu dainavo Ignalinos etnografinis ansamblis „Čiulbutė“, pasibaigus oficialiai daliai, žmonės nesiskirstė, dar ilgai Minčios tankmėse skambėjo partizanų, kitos patriotinės dainos.
Sukilimo įvykiai Minčios krašte
1863 m. vasario 27 d. Dūkšto miestelio siuvėjas Michelis Pres-Eizenas kuopos vadui majorui Nikiforui pranešė, kad Minčios malūne liejamos kulkos, kalami ginklai, kurie išdalinami sukilėliams arba slepiami anglių duobėse. Ginklų gamybai vadovauja Tauragnų dvaro ginkladirbys. Dirba 35–40 samdytų darbininkų. Kaime ne tik remontuojami, bet ir gaminami ginklai.
Visam Minčios „kompleksui“ vadovavo dvarininkas Kazimieras Petkevičius. Minčioje sukinėjosi ir du jauni kunigai. Vienas iš jų – Tauragnų bažnyčios vikaras Prančiškus Staškauskas. Aplinkiniai dvarininkai ir Tauragnų bažnyčia remia sukilėlius. Tauragnų ir Sirvydžių dvarų savininkas Ksaveras Vladislovas Puslauskas, administratorius Mykolas Alkimovičius ir raštininkas Juozapas Žirmontas verbuoja jaunus vyrus į sukilėlių gretas, pirmiausia tuos, kuriems privalu eiti į rekrūtus. Apie visa tai Michaelis Pres-Eizanas sužinojo iš Minčios kaimo karčemininko Dovydo.
1863 m. gegužės pradžioje poručiko Kasparo Maleckio būrys, kirtęs Sankt Peterburgo–Kauno traktą, pasiekė Minčios k., įsiterpusį į Ažvinčių–Minčios girią (apie 18 000 ha priklauso dabartiniam Ignalinos, apie 4000 – Utenos ir 2000 ha – Zarasų r.). Kaime tuo metu gyveno 9 ūkininkai. Buvo vandens malūnas, milo vėlykla ir lentpjūvė. Poručikas Kasparas Maleckis Minčioje rado apie 100 vietinių sukilėlių iš aplinkinių kaimų ir dvarų, kuriems vadovavo dvarininkas, taikos tarpininkas G. Bagdonavičius. Sukilėliai susijungė ir įsikūrė stovyklą netoli Švedriškės (Kazitiškio sen.). Aukštoje pušyje įrengė „gūžtą“ stebėjimui. Žmonės pagal galimybes sukilėliams aukojo medžioklinių šautuvų, maisto ir pinigų. Naujai įstoję sukilėliai buvo „krikštijami“. Vadui skaitant priesaiką, sukilėliai ją kartodavo. Priesaiką užbaigdavo kryžmai bučiuodami sudėtus pistoletą ir durklą. 1863 m. sukilėlių priesaika: „Šventosios Trejybės vardu prisiekiame ir lenkiamės prieš Kristaus žaizdas, kad mes ištikimai tarnausime mūsų tėvynei Lenkijai ir pildysime visų vadų įsakymus… Tegul mums padeda Dievas, Šventoji Trejybė, Dievo Motina ir visi Šventieji. Amen“.
Ginklų sandėlis buvo Ažvinčių–Minčios girioje, Minčiakampio vienkiemyje, valstiečio pirtyje (dab. Tauragnų sen.) prie Utenio ežero.
1863 m. gegužės 15-osios rytą iš Dūkšto per Salaką į Ažvinčių–Minčios girią patraukė dvi kuopos leibgvardijos grenadierių ir apie 80 kazokų, vadovaujamų pulkininko Poltorackio (pulkininkas su dalimi kareivių atvyko iš Švenčionių geležinkelio stoties). Pakeliui rado apytuščius kaimus, nebent sutikdavo senuką ar vaiką, nes kiti gyventojai išsislapstė. Sutikę miško sargą, privertė jį vesti į Minčios kaimą, kurį taip pat rado tuščią, tik du sukilėliai sukinėjosi malūne. Juos suėmė.
Vieną iš suimtųjų privertė vesti kareivius į stovyklą. Kariuomenė nieko nerado ir stovykloje. Matyt, sukilėlius įspėjo salakiškiai arba jie patys pastebėjo neprašytus svečius, žvalgydami apylinkes iš „gūžtos“. Vis dėlto kariuomenė, aptikusi pėdsakus, pasekė jais ir 18.30 val. prie Minčiakampio k., 3 km nuo Minčios, sukilėlius pasivijo. Įvyko susišaudymas. Šeši sukilėliai žuvo. Vėliau gyventojai juos palaidojo kapinaitėse už 2 km nuo Minčios (2003 m. žuvusiems sukilėliams čia pastatytas koplystulpis).
Artėjant nakčiai, kariuomenė nedrįso sukilėlių persekioti miške. Nuėję į Joniškio kaimą (Kazitiškio sen.), pernakvojo. Kitą dieną, per Salaką grįždami į Dūkštą, prie Luodžio palivarko susišaudė su sukilėliais. Penki jų žuvo, vienuolika pateko į nelaisvę. Sudegė Luodžio palivarkas. Veikiausiai tai buvo ne tie patys sukilėliai, su kuriais kovėsi Ažvinčių–Minčios girioje.
Poručiko Kasparo Maleckio būrys per Ginučių kaimą ir Linkmenų miestelį patraukė į Labanoro girią. Pakeliui sutiko vietinį sentikį, paklausė jo kelio į Labanorą. Sentikis nusakė, kaip patekti į Labanorą, bet tuoj pat nuskubėjo į Dūkštą. Pranešė majorui Nikiforui, kuria kryptimi nuėjo sukilėliai. Majoras šią žinią perdavė Švenčionių (dab. Švenčionėlių) geležinkelio stoties kariuomenės vadovybei.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!