Lietuvos žemės gynėjai nusprendė rinkti parašus, kad būtų surengtas referendumas bent trimis neatidėliotinais klausimais. Svarbiausias jų – siekti, kad žemė nebūtų parduodama užsieniečiams – „dėl protėvių išsaugotos ir jų paveldėtos žemės, miškų ir vidaus vandenų nuosavybės teise pripažinimo tik savai valstybei ir jos piliečiams“. Dar norima, kad parašų, reikalingų referendumui skelbti, skaičius būtų sumažintas iki šimto tūkstančių, ir kad žemės gelmių ir gamtos išteklių naudojimas pramoniniu būdu būtų galimas tik pritarus privalomuoju referendumu.

Du klausimus beveik galima būtų palikti ramybėje.

Žemės gelmių ir gamtos išteklių naudojimas pramoniniu būdu, viena vertus, yra labai plati sąvoka. Na, sakykim, žvyro karjeras – tų išteklių naudojimas pramoniniu būdu, ar ir dėl to reikės referendumo? Kita vertus, kyla įtarimas, kad Lietuvos žemės gynėjai tokiu būdu ketina apsaugoti Rusijos dujininkus nuo skalūnų dujų jiems keliamos grėsmės, tačiau, matyt, nepagalvojo, kad visos Lietuvos rinkėjus nupirkti tiems dujininkams bus sunkiau; gal ketinama apsiriboti lengvai parsiduodančiais žurnaliūgomis, kad šie tinkamai apdorotų rinkėjų smegenis.

Kitas klausimas – dėl referendumo – būtų vertas dėmesio. Dabar reikalaujamus tris šimtus tūkstančių parašų surinkti, ko gero, ne lengviau, negu laimėti referendume. Oficialiai teigiama, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi pustrečio milijono žmonių. Šis skaičius atrodo gerokai išpūstas. Bet net jei jis teisingas, kad referendumas kažką nuspręstų, į jį turi ateiti pusė (ir dar vienas) rinkėjų, ir „už“ balsuoti pusė (ir dar vienas) atėjusiųjų. Tai per septynis šimtus tūkstančių žmonių. O referendumui surengti reikia, kad trys šimtai tūkstančių ne tik pasirašytų už jį, bet ir pateiktų dokumentą su asmens kodu. Kadangi referendumo klausimui nepritariantys paprastai už jį nepasirašo, surasti ir įkalbėti pasirašyti tuos, kurie už jį balsuotų, atvirai pasakykime, neįmanoma.

Bet svarbiausias yra žemės pardavimo užsieniečiams klausimas. Įdomu, kas labiausiai suinteresuotas tuo, kad užsieniečiai nepirktų dirbamos žemės – būtent dėl jos visa košė užvirė. Kitokią žemę dar galima Hansui ar Džonui parduoti, o dirbamos liesti negalima…

Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra žmonių, norinčių parduoti tą žemę, ir tik laukiančių, kada ją ims pirkti užsieniečiai, kurie, tikimasi, mokės už ją gerokai daugiau, negu vietiniai žemvaldžiai. Pastariesiems tai ypač nepatinka. Per radiją transliuojamoje „Gimtojoje žemėje“ ne kartą girdėjau, kaip ūkininkai aiškina, esą jie brangiau mokėti negali, nes yra vargšai, todėl ir valstybė jiems turėtų „laisvą“ dirbamą žemę parduoti, ir paprasti žmogeliai. O jeigu į Lietuvą ateis užsieniečiai, tai žemės kaina išaugs, ir žemdirbiai (žemvaldžiai) nebegalės jos įpirkti.

Kaip gyvena Lietuvos ūkininkai, pasakyti sunku. Pasiklausius minėtos radijo laidos, atrodo, kad dauguma jų – blogai, ir kuo daugiau žemės jie turi, tuo blogiau gyvena. Na, be nedidelių išimčių, apie kurias net kalbėti neverta. Šiaip ar taip, per tuos keliolika metų, kai kasdien (ar beveik kasdien) klausausi šios laidos, nė karto neteko išgirsti, kad ūkininkas pasakytų, kiek jis per metus turėjo išlaidų ir kiek gavo pajamų. Belieka vadovautis palyginimais.

Neseniai per šią laidą girdėjau pasakojimą apie vieną žemės ūkio bendrovę, kuri turi penkis šimtus hektarų žemės ir kurioje dirba šimtas žmonių. Šiaip jau Lietuvoje bendrovės vidutiniškai valdo po devynis šimtus hektarų ir turi vidutiniškai po 32 darbuotojus ir 34 pajininkus. Bet, aišku, yra visko. Tai štai, buvo teigiama, kad tos bendrovės darbuotojai uždarbiu patenkinti: 500 hektarų leidžia neblogai išlaikyti šimtą žmonių.

Sakykim, kad ši bendrovė išskirtinė, ir padalinkime iš 500 hektarų išsimaitinančių skaičių iš keturių – tegul iš 500 hektarų išsimaitina 25 žmonės. Vis viena, bus teigiama, kad ūkininkas, valdantis 500 hektarų, yra vargšas, nors samdo kokią dešimtį darbininkų, ir jam lieka tiek, kiek toje bendrovėje uždirba 15 darbuotojų… Tiesa, Lietuvoje turėti daugiau žemės nė neleidžiama, todėl sakykime taip: 400 hektarų valdantis ūkininkas yra vargšas ir neturi pinigų, kad galėtų nusipirkti dar šimtą hektarų. O jeigu į Lietuvą ateis užsieniečiai ir žemės kaina pakils, tada tas ūkininkas visam gyvenimui liks vargšas…

Seimo teisininkai aiškina, kad uždrausti parduoti žemę užsieniečiams apskritai negalima, nes tai prieštarautų Europos Sąjungos teisei, o mūsų Konstitucija, palyginti su Briuselio nurodymais, verta tik popieriaus, ant kurio yra surašyta. Vargu ar Lietuvos žemės gynėjai šito nežino, kaip nežino ir to, kad priešingu atveju Lietuvai būtų pritaikytos sankcijos, nebeskiriama parama…

Tai kam reikia viso to triukšmo? Tikimasi, kad geros kainos nesulaukę žmonės savo žemę pusvelčiui parduos vietiniams žemvaldžiams? Norima tokiu būdu ištraukti iš vargo vargšus ūkininkus?

Tikrai, gal kas žino kitokį paaiškinimą?