Nelaimės visada ateina netikėtai, pasalūniškai atsėlina ir kerta per skaudžiausią vietą, jautriausią nervą. Kovo 2-osios vakarą Linos ir Rolando Telyčėnų šeima, gyvenanti Tverečiuje, nelaimės nelaukė. Šeštadienis, iš mokslų buvo parvažiavę vaikai (sūnus Žilvinas mokosi Utenos kolegijoje, dukra Justina – Vilniaus kolegijoje), krykštavo anūkė Austėja, pas vaikus buvo atėję draugų. Ir staiga – dujų sukeltas liepsnos pliūpsnis, jaukius namus pavertęs liepsnojančiu pragaru. Vaikai spėjo pabėgti pro langus, šeimininkai, bandydami bent kažką gelbėti, apdegė veidus ir rankas, buvo išvežti į Švenčionių ligoninę. Ugnis prarijo viską: šešiolika metų statytą ir puoselėtą namą, visą namų turtą, drabužius, visi liko tik su tais rūbais, su kuriais spėjo pabėgti. Tad neveltui sakoma, kad praėjus vagiui – sienos lieka, praėjus ugniai – nieko nebelieka…

Ant nevilties krašto

Lina sudrėkusiom akim prisimena pirmas dienas, grįžus iš ligoninės. Sako, buvo baisu, šalta, nyku. Bijojo net vairuoti automobilį, bijojo ką nors veikti, atrodė, viskas žlugo, liko nuoga beprasmybė. Širdies kambariuose buvo skaudžiai tamsu. Toks jausmas, kad tie kambariai pilni aštrių kampų, aštrių daiktų, už kurių, kur pasisuksi, vis užkliūni, o kiekvieną tokį užkliuvimą lydi veriantis skausmas.

– Tvartuose buvo gyvulių, bet tris dienas nieko negalėjau daryti. Prieinu iki durų ir grįžtu atgal. Iš ligoninės grįžau dar subintuotom rankom ir veidu. Ačiū seniūnei, atsiuntė padėjėją ūkyje apsiliuobti. Moteris ateidavo ryte ir vakare. Kažką daryti prisiverčiau tik ketvirtą dieną, ėmiau šen ten sniegą valyti, iš mamos atsinešiau žemės, sėklų ir vėl pradėjau auginti gėlių ir daržovių daigus. Iki gaisro jų auginimas ir pardavimas tuguje buvo vienas iš šeimos pajamų šaltinių, o nelaimės dieną daug ruoštų parduoti daigų sudegė, – prisimena ponia Lina.

Aukojo kaimai ir miesteliai

Kas nežino posakio – svetimo skausmo nebūna. Daugeliui tai tik graži frazė, be turinio. Gilią jos prasmę, turbūt, gali turbūt kiekviena kūno ląstele pajausti tik kas tą skausmą patyrę. Pajuto tai ir Telyčėnai.

– Jau kitą dieną po gaisro kaimynai, aplinkinių kaimų gyventojai ėmė nešti pinigus, daiktus, užregistravo nelaimę TV laidoje „Bėdų turgus“. Kaimynai ir kitų kaimų žmonės mus aprengė, apavė, pastatė ant kojų. Rinko pinigus Didžiasalyje, mokykloje, kaimuose, rinko sūnaus ir dukros kolegijų dėstytojai ir studentai, žmonės paaukojo šaldiklį, šaldytuvą, televizorių, mikrobangę krosnelę. Eini kaimo gatve ir bemaž kiekvienas kviečia užeiti, duoda pinigų. Jų surinko ir Švenčionių ligoninės personalas ir mums perdavė, mūsų seniūnaitė Paulavičienė aukas rinko net Ignalinoje, iš visai nepažįstamų žmonių. Susitinku gatvėje bobulę, ji duoda 10 Lt, sako, vaikeli imk, tau ir tiek pravers. Ypač nuoširdžiai dėkoju Seimo nariui, kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, kuris apsilankė pas mus ir iš savo asmeninių lėšų paaukojo net 3000 Lt. Man net nepatogu buvo iš jo tiek paimti, – pasakoja L. Telyčėnienė.

Tad šįkart mėgstamas kartoti posakis, kad lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno stogas dega, taip pat nepasitvirtino. Žmonių gerumui nebuvo ribų. Lina sako, kad žmonės padėjo ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Po gaisro Tverečiaus bažnyčioje už mus meldėsi, klebonas Antanas Domeikis po gaisro mus aplankė ligoninėje.

Be darbo būčiau neištvėrus…

Nelaimė Telyčėnų nesužlugdė. Kiti tokiu atveju nuleidžia rankas, puola į depresijos balą, alkoholio liūną, o tverečėnai, sulaikę ašaras, gerklę smaugiantį skausmą, sukandę dantis kėlėsi. Ir ėjo, eina.

– Be darbo būčiau neištvėrusi. Keliuosi penktą ryte, miegoti anksčiau vidurnakčio nenueinu. Kai ryte reikia atsikelti, kiekviena minutė brangesnė už auksą atrodo. Dabar jau beveik neverkiu. Kai būna itin sunku, sugniaužiu kumščius iki skausmo – ir pirmyn. Pagalvoju – likom gyvi, rankos kojos sveikos, tad reikia gyventi…

Linos darbštumui ir kantrybei Tverečiuje derėtų paminklą pastatyti. Telyčėnai, skirtingai nei daugelis, iš pašalpų negyvena. Jų visai negauna. Dabar laiko 5 karves, 2 telyčias, 3 kiaules, pulkelį vištų. Šių buvo trisdešimt septynios, po vienos nakties liko aštuoniolika. Devyniolika dingo be pėdsakų. Lina stebisi: jei koks šeškas ar lapė apsisukę, būtų girdėjusi triukšmą, radusi pėdsakų, o dabar – nė plunksnelės, nė pūkelio niekur. Ko gero, čia dvikojis šeškas, be gėdos ir sąžinės, bus pasidarbavęs.

Lina gamina sūrius, varškę, pieną, kuriuos pati kasdien išvežioja po kaimus. Yra šimto metrų ilgio daržas, pilnas gėrybių, kurio nė galo nesimato, du šiltnamiai, taip pat kūpantys raudonskruosčiais pomidorais, paprikomis. Kaimynai stiklainių privežė, tad atsargų žiemai dabar jau priruošta – visam Tverečiui užtektų. Kelios ilgos lentynos nuo viršaus iki apačios konservuotom daržovėm ir vaisiais užkrautos. O kiek dar jų stos į eilę tose lentynose.

Gyvuliams šieno patys prisišienauja, turimu traktoriumi susiveža. Vaikai vasaros atostogų metu taip pat nuo aušros iki saulėlydžio darbuose sukosi, šeimai taip reikalingus pinigėlius šeimai uždirbo žmonėms talkindami šienapjūtėje, dengdami stogus kaimynams, kirsdami krūmus, kad lauko ar pievos plotus padidinti.

Svarbiausia – namus atstatyti

Kai praėjusią savaitę lankiausi pas Liną ir Rolandą, radau juos prie namo atstatymo darbų betriūsiančius. Tėvai ir vaikai vėl plytą prie plytos ant išlikusių pamatų klojo.

– Sekmadienį, po šv. Mišių, kunigas Antanas pašventino mūsų būsimo namo pamatus ir mes kibome į darbą. Plytomis išklosime tik kelias eiles, o sienas iš blokelių mūrysime. Ir greičiau, ir šiek tiek pigiau. Planuojame šiemet iki žiemos bent po stogu palysti, kad žiemą ir viduje galėtume daug ką padaryti, – pasakoja Lina.

Tądien Telyčėnai ir garbių svečių turėjo. Lankėsi TV laida „Bėdų turgus“, nufilmavo visas tverečėnų šeimos bėdas ir rūpesčius. Šiandien, antradienį, Vilniuje filmuojama laida, kurioje dalyvaus Lina. Ji slapta viliasi, kad kas nors į tą bėdų turgų atneš gal langus, gal stogo dangą, kurių labai reikės. Laida bus rodoma, prasidėjus naujam LTV sezonui (kai sužinosime tikslią transliacijos laiką, pranešime).

Nekenčiu tinginių…

– Niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie gyvena kaime, o net svogūno darže neužsiaugina. Bet kiekvienam žingsnyje skundžiasi, kad sunku, darbo nėra, niekas nepadeda. Kartais pasibaru su tokiais. Ilgai nesupratau jų pasakymo, kad „iki laimės 3 Lt trūksta“. Pasirodo, tiek alaus bambaliukas kainuoja, o jame ir yra visa jų laimė. Anądien kaimynas, gavęs 900 Lt, parduotuvėje skolas atidavė, o už likusius krepšius alaus prisikrovė. Klausiu išeinančio – ar vaikams bent ledų nupirko? Sako, tai kad pinigų neliko ledams. O man tie 900 mintyse dviem langais pavirsta…

Gerų žmonių padedami, kurių aplink netrūksta, Telyčėnai keliasi, stojasi ant kojų. Įveikę visas fizines ir dvasines negandas, nepalūžę, tvirtai žiūrintys į priekį, tikintys ateitimi. Kai Lina kalbėjosi apie tinginius, triskart į stalą pabeldęs peršu jai erezinę mintį: o gal tokiems jūsiškės nelaimės reikia, kad suprastų gyvenimo ir darbo skonį? Tačiau pašnekovė iš karto purto galvą: „Nelinkiu to niekam, nė juodžiausiam tinginiui…“

Atsisveikindami Lina ir Rolandas prašė vieno – padėkoti visiems, jiems aukojusiems, užjautusiems, paguodusiems.

– Ačiū jums, mielieji, su kuriais kartu apsikabinę verkėm, kurie ramino ir guodė, meldėsi už mus, teikė vilčių, drąsino, palaikė, kurie aukojo pinigėlių, daiktų, o jais kiekvienai šeimai nelyja. Lenkiamės jums visiems iki žemės.

Mieli rajono gyventojai,

jei kas dar norite paremti šią šeimą, pinigėlius galima pervesti į sąskaitą Swedbanke, kurios Nr. LT 247300010075938984. Lina ir Rolandas lauktų paramos ne tik pinigais, bet ir statybinėmis medžiagomis, reikalingomis naujo namo statybai.

Iš anksto dėkojame visiems, kuriems iš ties svetimo skausmo nebūna.

Autoriaus ir M. Dikmonienės nuotr.