Mūsų šalies ornitologinė fauna pasigirti egzotiškais, puošniais sparnuočiais, lyginant su pietų kraštais, negali Nesunku išvardinti puošeivas, tai tulžys, kukutis, bitininkas, žalvarnis. Dar galėtume priskirti  pas egzotikos mėgėjus dekoratyviniais tikslams laikomus paukščius: mandarininę antį, kelias rūšis fazanų (auksinį, deimantinį, karališkąjį). Ornitologui ir žvirblis gražus, o ir kiti paukščiai, ypač patinai, veisimosi metu būna labai puošnūs.

Šįkart skaitytojus norėčiau supažindinti su bene labiausiai nykstančiu mūsų krašto paukščiu – žalvarniu. Kas domisi sparnuočiais, kaip atrodo šis vienas iš gražiausių paukščių, nereikia jo apibudinti. Kadaise buvęs gana plačiai paplitęs Lietuvoje, labiau pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyje, dabar ornitologai žalvarnių priskaičiuoja tik 10 porų. Prieš keturis dešimtmečius per zoologijos praktiką Šuminuose, šiame kaime, taip pat Vyžiuose, Strazduose, Stripeikiuose perėjo žalvarniai. Vėliau, dirbdamas Nacionaliniame parke ir vesdamas ekskursijas jas, pradėdavau  nuo supažindinimo su žalvarnių biologija. Žalvarniai sparčiai nyksta ne tik mūsų šalyje, bet ir visame jų paplitimo areale. Pamenu, dar studijų laikais per vasaros atostogas važiuojant traukiniu į Krymo, Kaukazo, Vidurinės Azijos kalnus, pravažiuojant Gudiją, Ukrainą  per vagono langus skaičiuodavau pastebėtus žalvarnius ant telegrafo stulpų laidų. Sunku patikėti, kad šio egzotiško paukščio populiacija taip katastrofiškai sumažėjo. Paprastai taip atsitinka, kad gražios, patrauklios rūšys nyksta, o nelabai pageidautinos sparčiai gausėja, kaip, tarkime, kormoranų, smilginių strazdų, kovų. Jų populiacijos klesti.

Dėl žalvarnių nykimo mokslininkai mato daug faktorių. Tai nepalankios sąlygos žiemavietėse, skėrių, kaip bemaž pagrindinio jų maisto, naikinimas chemikalais, Viduržemio jūros šalių medžiotojai kaltinami dėl smulkios faunos medžioklės tradicijų, be to, perėjimo vietose sparčiai kertami brandūs pušynai, kurių pamiškėse žalvarniai mėgsta įsikurti, nes nebėra genių, juodųjų meletų paliktų uoksų. Dabar Ornitologų draugija yra paruošusi specialius inkilus žalvarniams. Vienas iš būdų pagausinti jų populiaciją – jų veisimas nelaisvėje. Jie puikiai pripranta, net suaugę nelaisvėje laikomi ir veisiami, po to paleidžiami buvusiose vietose. Pamenu, kai po pirmos zoologinės praktikos Druskininkų apylinkėse (Gerdašių vaistažolių ūkyje) pasiėmiau iš inkilo patį silpniausią jauniklį, nes labai norėjau laikyti žalvarnį, kad jis džiugintų mane visus metus. Beje, mano tėvukas dar prieš karą žalvarnį laikė, gyvendamas Skaudvilės valsčiuje, kuris padėjo tais laikais atsikratyti trobesiuose buvusių svirplių, tarakonų prūsokų. Simboliška, kad ir dabar Druskininkų apylinkės yra ta vieta, kur labiausiai paplitę žalvarniai, kur ornitologai išbando naujus jiems skirtus inkilus. Dabar kaip tik žalvarniai ruošiasi migracijai į žiemavietes, tai gal kas ir mūsų rajone jų yra pastebėję. O prekybos tinkle „IkI“, perkant maišelius su žalvarnio atvaizdu (kartu su bitininku ir uraline pelėda), kartu po litą skiriama šių paukščių inkilų gamybai.