Dietkauščiznoje lankėsi kraštietis, lietuvybės puoselėtojas lenkų okupacijos metais, lietuviškos spaudos platintojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas Antanas Bielinis su dukra ir anūkais. Atvykimo tikslas – įamžinti savo tėvelio Jono Bielinio, kaip pirmojo lietuviškos mokyklos steigėjo šiame krašte, atminimą. Į susitikimą, kuris vyko Dietkauščiznos kapinėse, susirinko nemažas būrys kraštiečių, giminių, pažįstamų.

Minėjimą pradėjęs anūkas Linas sakė: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme“ – gražūs ir prasmingi mūsų tautos himno žodžiai, o visi didvyriai išties yra tautos meilės ir pagarbos verti. Šiandien aš jus kviečiu sugrįžti į XX a. pradžią ir prisiminti to meto didvyrius. Po pasibaigusios rusų okupacijos dalis tautos su sostine Vilniumi pateko į kito okupanto – Lenkijos – jungą. Mes visi žinome apie Jono Basanavičiaus didvyriškas pastangas kelti Vilniaus krašto lietuvių patriotinę dvasią bei tikėjimą, jog su laiku sostinė Vilnius ir Vilniaus kraštas susijungs su visa Lietuva. Bet yra ir mažesnių didvyrių, kurių darbai šiandien galbūt jau ir primiršti bei tinkamai neįvertinti, tačiau taip pat svarbūs mūsų tautos istorijoje.

Štai šiandien mes stovime kapuose prie paprasto žmogaus paminklo, kuris savo laiku padarė didelę naudą savo gimtam kraštui, savo Tėvynei Lietuvai, už kurią pelnytai taip pat gali būti laikomas didvyriu. Iš tų laikų išliko gyvas liudininkas, mano senelis Antanas Bielinis, sūnus žmogaus, kurio paminklas čia stovi. Šių tautai svarbių įvykių metu senelis buvo 3–4 metų berniukas ir gerai prisimena tėvo ir mokytojos padarytus nepaprastai vertingus krašto tautinio prisikėlimo darbus“.

Savo tėvelį prisiminė ir Antanas Bielinis: „Ačiū Tau, mano Tėve, kad savo laiku, kai Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo lenkų okupuotas ir planuota kuo daugiau lietuvių sulenkinti, Tu pirmas tą supratai ir pagal to laiko sąlygas pirmas ėmeisi iniciatyvos tam pasipriešinti. Iš savo gyvenimiškos patirties žinojai, kad sėkmingiausias būdas lenkinimui priešintis buvo įsteigti savą lietuvišką mokyklą. Tu pirmas iš pašvenčionės atsivežei lietuviškai skaityti ir rašyti mokančią moterį, pavarde Garlytė, kuri ir pradėjo mūsų kaime lietuviškai mokinti vaikus ir paauglius. Tavo iniciatyva labai pasiteisino. Viso kaimo vaikai ir jaunimas pramoko lietuviško rašto. Tavo mokyklos dėka mūsų kaimo 33 šeimos nesulenkėjo ir išliko lietuviškos“.

Kraštietė, poetė Verutė Eitminavičienė padeklamavo savo kūrybos eilių apie Dietkauščiznos kapines, visi sugiedojome giesmę Švč. Mergelei Marijai. Uždegėme žvakutes, padėjome gėlių. Susitikimas praėjo prasmingai ir labai šiltai.

Kraštietis aplankė biblioteką, kur veikia jo garbingam 95-erių metų jubiliejui skirta paroda.

Autorės nuotr.