Skip to content

Verkia girios pjūklų dantų graužiamos

Jonas BALTAKIS

Esu grybautojas nuo pirmos klasės. Mano pradinė mokykla Bališkių kaime buvo pamiškėje, tai rugsėjį namo iš jos dažnai grįždavau su pilnu portfeliu grybų, o knygas po pažastimi parsinešdavau. Todėl labai gerai žinau aplinkinius miškus – Jonalaukio, Smėlynės, Mikalinės. Žinojau, po kokiu medžiu kokie grybai dygsta, buvo pažįstamas kiekvienas šių miškų kampelis, raistelis, takas. Buvo… Dabar savo įprastų grybaviečių nebepažįstu. Iškirstos laukymės, krūvos šakų, kelmų. Stovi ir neatpažįsti buvusio miško. Čia ta vieta, ne ta…

Šia tema neseniai gavau grupės Ignalinos senjorų laišką, jis gana ilgas, emocionalus, tad pacituosiu esmę.

„Jau daug metų važiuojame grybauti į Mikalinės mišką. Neseniai vėl išsiruošėme grybų parsivežti. Pravažiavome Azos kaimelį, palikome mašiną ir į mišką. Jau tolokai nuo Azos išvydome vaizdą, nuo kurio žado netekome. Išpjautas nemažas plotas beržyno. Medienos jau nėra, tik krūvos suverstų šakų. Vos neverkėme dėl tokio barbarizmo. Paaikčiojome, padūsavome ir nuėjome toliau grybaudami.

Netrukus sutikome nuo Mikalinės k. ateinantį vyrą be rankos pirštų. Jis ir papasakojo, kad čia, Nacionalinio parko teritorijoje, miškas priklauso tokiai Geniutei iš Azos. Ji leido kažkiek miško išsikirsti ignaliniečiui Alfredui Čeponiui, o anas plynę paskui save ir paliko. Tai Geniutei už mašiną malkų po 150 Lt mokėjo, o mums, ignaliniečiams, jau po 600 Lt parduoda, skaldytas – po 800 Lt. Bet tas vyras sakė – nieko tam Čeponiui nebus. Jis draugų ir pažįstamų turi ir policijoje, ir urėdijoje. Jis nieko nebijo, o jo daug kas privengia. Ir jūs, redaktoriau, žinote viską apie jį (prekyba nežinia kur ir kaip gaudoma žuvimi ir pan.), bet turbūt taip pat bijote, nerašysite…“

Privačius miškus kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba. Jos vyr. specialistas Mindaugas Dinsmanas sakė žinąs apie šį atvejį. Kertant tą beržyną jis lankėse miške dėl kitos problemos ir aptiko kirtėjus. Jų buvo trys: Renatas Vitkus, Kęstutis Dervinis ir Bronius Misiūnas. Visi raštu paaiškino, kad juos pasamdė ir kirtavietę parodė Alfredas Čeponis. Ta Geniutė, kurios šis miškas, tai Genoefa Baranauskienė iš Azos. Močiutei apie 80 metų, ji trepsi tik aplink namus, toliau kojos nebeneša.

M. Dinsmanas iš pradžių ilgokai aiškino tvarką privačiuose miškuose. Sakė, kad be leidimo galima išsikirsti 3 kietmetrius iš hektaro, taip pat iškirsti išvartas, medžius, valant kvartalines linijas. Dar nereikia leidimo kirsti, jei žemė yra ne miško paskirties. Mūsų įstatymuose, pasirodo, ir tokių gudrybių esama. Auga realus miškas, ošia, o popieriuose – jo nėra.

Po to vyr. specialistas ilgokai negalėjo rasti tų trijų kirtėjų paaiškinimų ir leidimo kirsti, išduoto G. Baranauskienei. Buvau nuobodžiai įkyrus, tad sulaukiau, kol surado. Pasirodo, 705-ajame miško kvartale (41 kadastrinis adresas) liepos 17 d. miško savininkei buvo išduotas leidimas nukirsti 6 beržus, 5 baltalksnius (nors jiems kirsti leidimo, sakė, nereikia) ir 1 pušį.

Senjorų cituotame laiške gana tiksliai aprašyta, kaip surasti tą beržyną, kurio jau nėra, tad randu jį nesunkiai. Krūvos šakų, daugybė kelmų. Tik užmetus akį aišku, kad jų ne 12, kaip nurodoma G. Baranauskienei išduotame leidime. Bandau skaičiuoti. Pirštu subadau 102 kelmus, nors po šakom, ko gero, jų yra daugiau.

Azoje užsuku pas miško savininkę, močiutę Genoefą. Ji patvirtina, kad leido A. Čeponiui kažkiek išsikirsti, kad jis jai už mašiną malkinės medienos mokėjo po 150 Lt. Kiek leido iškirsti, kiek iškirto, kiek mašinų malkų iš kirtavietės išvežė – nežino, neatsimena. Nieko nepadarysi, amžius. Dar G. Baranauskienė sakė, kad pardavė savo miško medžius iš reikalo – labai reikėjo pinigų namo stogui sutvarkyti.

Su miško savininke, sakė, nesusišnekėjo ir M. Dinsmanas, todėl iš Vilniaus buvo išsikvietęs jos sūnų Vytautą. Šiam paaiškino, kad kas bekirstų mišką, atsakomybė už pažeidimus lieka jo savininkui. Dar vyr. specialistas, reziumuodamas kalbas apie šią istoriją, teigė, kad šiuo atveju, pasinaudojus leidimu, įvykdyta aiški savivalė.

O ką sako pats A. Čeponis? Jis į kalbas nesileidžia „Miškas Baranauskienės, ji man leido kirsti, iškirtau tiek, kiek leidime nurodyta, o kas visą plotą iškirto – nežinau“. Deja, kaip sakoma, jei nesugautas už rankos, ne…

Tai ši istorija taip ir baigsis? Niekaip? Klausiu vyr. specialisto M. Dinsmano. „Ten pagal mūsų planus yra lopinys ir ne miško žemės, kurioje leidimų kirsti nereikia. Tad reikia atidžiau pasižiūrėti, kokios paskirties žemė toje kirtavietėje. Tai pirma. Antra, jei iškirsta savavališkai daugiau nei leidime nurodyta, tai jau vagystė ir miško savininkai turi kreiptis į policiją, o ši aiškintis, kas tą visą plotą iškirto“, – teigė Valstybinės miškų tarnybos vyr. specialistas.

O kaip tuomet su šios tarnybos atliekama privačių miškų kontrole?

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *