Skip to content

Istoriją, kiekvieną jos akimirką, kuria žmonės

Jonas BALTAKIS

Vidiškėse, prie Varnio ežero, yra įsikūrusi sodininkų bendrija „Pušelė“. Bendrija jungia daugiau nei 40 narių, kuriems priklauso 52 žemės sklypai. Bendrijos nariais yra ne vien vidiškiečiai, bet ir žmonės iš Ignalinos. Bendrijos pirmininkas ignalinietis Anatolijus Ostrouchas sakė, kad prieš keletą metų prie Varnio bendrija pastatė dvi medžio skulptūras, pernai pirmąkart surengė sodininkų šventę. „Šiemet sužinojome, kad parašius projektą, lėšų šventei surengti galima gauti iš LEADER programos. Parašėme. Savo projektui gavome 7200 Lt paramą. Kadangi šie metai – Tarmių metai, tai sumanėme parodyti, kokia marga Lietuva šiuo požiūriu, parodyti visų regionų įvairovę: jų tautinius drabužius, dainas, valgius, tradicijas. Manau, kad mums tai pavyko“, – jau įsismaginus vakaronei MI sakė A. Ostrouchas. Šventė susidėjo tarsi iš trijų atskirų dalių.

Pirmoji dalis

Sodininkų bendrijos šventė „Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo“ prasidėjo Vidiškių bažnyčioje šv. Mišiomis, kun. Deimanto Braziulio aukotomis už vidiškiečius, sodininkus ir jų šeimas. Po Mišių laukė reto grožio koncertas, kokio Vidiškėse dar nebuvo. Į svečius atvyko dainininkė Judita Leitaitė. Ją pristatydama publikai, renginio vedėja Milda Savickaitė sakė: „Šiandien į mūsų žemę, lyg netyčia iš dangaus nukritęs spalvingas vasaros pabaigos žiedas, atvyko  puikioji dainininkė Judita Leitaitė. Šiame, kupiname sumaišties, beprasmio triukšmo ir agresijos gyvenime ji savo atliekamais kūriniais kviečia pamatyti darną ir grožį. Aplankiusi gausybę užsienio šalių, savo puikiu  balsu žavėjusi daugelio tarptautinių konkursų vertinimo komisijas, ji nepasididžiavo ir aplankė mūsų kuklų susibūrimą“.

Koncertas išties buvo puikus. Tai liudija gal ir tai, kad jo metu iš vietos nepakilo nė vienas žmogus, o kiekvieną žvaigždės dainą lydėjo ilgi plojimai. Viešnia surengė net konkursą. Reikėjo atspėti vieną jos sudainuotą kūrinį – kokia tai daina ir kas muzikos autorius. Prizas – naujoji, Suomijoje išleista, jos dainų kompaktinė plokštelė. Ją laimėjo Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė. Visi kiti šią plokštelę po koncerto galėjo nusipirkti ir pirkėjų netrūko. Kažin, ar nors vienas „kompaktas“ liko nenupirktas. Viešnia gi gyrė bažnyčios kleboną, kad šis jai leido ir pajuokauti, ir konkursą surengti, ir prekyba užsiimti.

Antroji dalis

Ji dūdmaišio garsais prasidėjo prie Vidiškių dvaro. Čia šventės dalyvių laukė Vilniaus folkloro ansamblis „Nalšia“ (vad. Audronė Vakarinienė), merginos, apsirengusios visų šalies regionų tautiniais drabužiais, dailininkas Marius prie Lietuvos kontūrų formos molberto, kuriame pažymėti visi regionai, nutapyti skirtingomis spalvomis.

„Istoriją kuria nedidelės žmonių grupės. Jos savo rankomis gamina vitaminą, be kurio toks milžinas, kaip istorija, negalėtų augti. Nei didelė, nei kūrybinga asmenybė neįsitvirtintų istorijoje, jei nebūtų paprasto žmogaus. Žmogus kuria akimirką ir kiekviena iš jų savaip svarbi, savaip skaudi. Lietuvos istorija neturėtų tąsos, jei nebūtų savo žemę mylinčių ir savo veikla ją rašančių kaimo žmonių. Sudėtingas, gal net sudėtingiausias visais laikais buvo Lietuvos paribio žmonių gyvenimas. Gal tik šias vietoves supantys miškai gali tiksliai nupasakoti, kas čia vyko. Sudėtinga Ignalinos krašto istorija. Esame geografiniame rajono centre – Vidiškių seniūnijoje, galinčioje papasakoti ir apie senųjų laikų aukų akmenį, ir apie žemdirbio dalią, ir apie svetingą ir prabangų dvaro žmonių gyvenimą“, – sakė vedančioji. Pasveikinti susirinkusius ji pakvietė sodininkų bendrijos pirmininką Anatolijų.

Nesvarbu, kokiame šalies regione žmogus ima jausti skubantį laiką, svarbu, kad jo dalelę žmogus sugeba sustabdyti savo atmintyje, ją perduoti savo vaikams. Tik savo šeimos kultūrą gerbiąs žmogus, gerbia kultūrą to krašto, kuriame jam likimas pavedė gyventi. Dalis mūsų sodininkų – vietiniai šio krašto žmonės, dalis – kažkada buvę jauni specialistai, atsiųsti iš savų kraštų čia dirbti, treti – atvyko paskui sutuoktinius. Visiems Ignalinos kraštas jau tapo savu, bet tėvų kalba glūdi kiekvieno esmėje. Todėl ir sukvietėme visus čia, kad papasakotume apie save jums ir savo vaikams“, – sakė bendrijos pirmininkas.

Jis uždegė ir šventės ugnį – juk ji nuo senų senovės suburdavo visus bendram pabuvimui. O po to prasidėjo pati įdomioji šventės dalis. Renginio vedančioji Milda pristatė visus Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Klaipėdos kraštą, kuris žemaičių žemei nepriskiriamas. Pristatant kiekvieną regioną, papasakota jų trumpa istorija, apibūdintos tautinių kostiumų spalvos. Apie mūsų gimtąją aukštaičių žemę sakyta: „Istorijos šaltiniai rodo, kad žodis aukštaičiai XIII a. pabaigoje jau buvo vartojamas, taigi jam apie 700 metų. Kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis lotyniškai rašytame rašte apie 1300 m. įvykius rašė, kad į rytus nuo Nevėžio lietuvių žemę vadina Austechia. 1322 m. Gedimino sutartyje su vokiečių ordinu minima terra Eustoythen – aukštaičių žemė. Visai šalia, Švenčionių apylinkėse, aukštaičių žemėje buvo ir lietuvių gentis – istorikai spėja, kad mūsų šalis Lietuvos vardą būtent iš jos perėmė“. 

Po šio pristatymo mergina, apsirengusi aukštaitės rūbais, lėtai, vis apsisukdama, darydama grakščius reveransus, nurėžė lanką aplink uždegtą ugnį, atskleisdama, parodydama visas aukštaitiškas kostiumo spalvas. O „Nalšios“ ansambliečiai tuo metu dainavo aukštaitišką dainą. Taip buvo parodyti visų regionų drabužiai, priminta istorija, tradicijos, dainos. Kol buvo pristatomas regionas, dailininkas Marius savo molberte teptuku dailino tą žemėlapio vietą, kurioje buvo pristatomas regionas, po to, paėmęs merginą už rankos, pavedėjo ją link ugnies.

Vešlus ir šakotas tarp Lietuvos ežerų ir girių išaugęs Pasaulio medis. Gilios jo tarmės šaknys, tvirtas ir dailiai nuaustas kamienas, plačios legendų šakos, žali jo dainų lapai. Plati šio medžio laja daug pasako ir apie lietuvio būdą: apie jo gyvybingumą ir lyriškumą, apie atsparų charakterį. Šiose žemėse gyvenusieji buvo istorinių grumtynių ir nelengvų dvasios išbandymų centre. Lietuva – nedidelė, bet erdvi buveinė. Visi joje gyvenantys skirtingi, bet vieningi ir svetingi, nes gyvenimo kokybė ne pinigais, o širdimi matuojama“, – šiais žodžiais regionų tautinių kostiumų demonstravimą užbaigė renginio vedėja Milda.

Po šių gražių akimirkų žodis suteiktas svečiams. Šventės dalyvius sveikino ir savo veikliais žmonėmis džiaugėsi Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė, Ignalinos kredito unijos vadovė Violeta Čeponienė, europarlamentaro Justo Paleckio padėjėjas Vilius Cibulskas, Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės visuomeninė padėjėja Dalia Savickaitė. Sodininkų bendrijos „Pušelė“ valdyba išrinko gražiausiai sodų teritorijoje tvarkomą sodybą. Rinkimų rezultatą paskelbė ir nugalėtojus apdovanojo bendrijos pirmininkas A. Ostrouchas. Trečioji vieta pripažinta Vandos ir Vaclovo Macių sodybai, antroji vieta – Virginijos ir Vygando Balinskų, o gražiausios sodybos laurai atiteko Nadeždos ir Andrejaus Stefanskių išpuoselėtai sodybai. Dvaro savininkui Kęstučiui Mozeriui už privačioje valdoje suteiktą vietą šventei įteiktas duonos kepalas, papuoštas ąžuolo lapais ir užrašu 2013.09.07.

Buvo ir kariškų akcentų. Atvykę Ignalinos AE apsaugos rinktinės pareigūnai trimis automatų salvėmis saliutavo už Lietuvą, už Lietuvos žmones ir už valstybinę kalbą ir tarmes. Antroji dalis baigėsi visų bendra giesme „Lietuva brangi“. Lapeliai su Maironio žodžiais buvo išdalinti visiems žiūrovams, tad giedojo giesmę išties visi.

Trečioji dalis

Ji, pavadinta vakarone, vyko dar kitoje vietoje, prie Varnio ežero, dvaro parko šlaitais visiems nusileidus į paežerę. Čia koncertavo Vidiškių senjorų ansamblis „Verpetas“, smuikavo Monika Sapiegaitė, o vėliau šventės muzikinį vairą perėmė svečiai – „Nalšios“ ansamblis. Jam grojant ir dainuojant prasidėjo ir vidiškiečių šėlionės, kai bemaž visi pasileido šokti, sukti ratelius, žaisti šokamus žaidimus.

Antra šventės dalyvių dalis surengė šventę skrandžiams. Palapinėje buvo padengti stalai su kiekvieno šalies regiono valgiais. Pasak bendrijos pirmininko Anatolijaus, visus valgius gamino patys sodininkai, nes tarp jų yra kilusių iš beveik visų regionų. Patiekalai išties skanūs, įdomūs, kai kurie nematyti. Štai vienas Ignalinoje seniai gyvenantis žemaitis net rankom skėstelėjo, ant žemaičių stalo pamatęs žemaitišką cibulienę. „Gal jau dvidešimt metų nevalgiau“, – sakė ją šaukštu kabindamas. Visi valgė iki soties, o kur dar kareiviška košė, karšta arbata?

Kai programinė šventės dalis baigėsi, prasidėjo neoficialioji. Keletą autorinių dainų su gitara padainavo vietinis žvaigždūnas Lukas Trakimas, o vėliau prie uždegto laužo ilgai vakarota su V. Macio dainomis.

Čia visur gyvena mūsų žodžiai ir dainos, mūsų darbai ir meilė. Čia gyvena ir visų kelių pradžia. Šiuos žodžius su kaupu patvirtino ir ši sodininkų bendrijos vidiškiečiams surengta šventė.   

Aš tavęs
Jau seniai nemačiau
Sėsk arčiau,
Mano vienišas drauge.
Tegu sukas
Jaunystės plokštelė graži,
Kaip gerai, kaip gerai,
Kad vaikai jau suaugo
Kad prie seno
Už jaunystę nusipirkto stalo
Vėl mes galim pabūti
Tikri ir maži

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *