Skip to content

Renkamas geriausias rajono metų ūkis

MI informacija

Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Ignalinos rajono savivaldybė kasmet organizuoja geriausių ūkininkų konkursą „Metų ūkis“. Jo nugalėtojai paprastai pagerbiami besidžiaugiant derliumi rudens gėrybių mugėje. Rugsėjo 12 d. vertinimo komisija aplankė tris ūkius, kurių šeimininkai yra Ūkininkų sąjungos nariai ir šiemet pretenduoja tapti geriausiais rajone. Stambius, daugiau nei 100 ha, ūkius turi 36 ūkininkai, smulkesnių ūkių – apie 3000. Bendras deklaruotas žemės plotas – 42 852 ha (vidutiniškai vienas rajono ūkininkas valdo apie 13 ha žemės).

Konkurso „Metų ūkis“ komisijoje – Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ignalinos biuro vadovas Henrikas Boguška ir savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Natalija Truchina. Šie žmonės rajono ūkininkams puikiai pažįstami, su jais tenka susitikti, sprendžiant įvairius klausimus, konsultuojantis, dalyvaujant seminaruose ir mokymuose.

Rameikose

Pirmiausia komisija atvažiavo į Naujojo Daugėliškio seniūnijoje esantį Rameikų kaimą. Ryto rūkuose paskendęs smėlėtas keliukas atvedė į Valės ir Josifo Kurkianecų sodybą. Lauke pasitikę šeimininkai iškart sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu. Josifas jau įpusėjęs penktą dešimtį, o jo žmona dešimčia metų jaunesnė. Kaip pats sakė, užsiaugino ją gretimame Smėlių kaime. Ilgus metus šeima su dviem vaikais, dabar jau bebaigiančia mokyklą Stanislava ir vienuoliktoku sūnumi Antanu, gražiai sutardami gyveno kartu su Josifo tėvais. Iš jų išmoko ūkininkauti, sėmėsi žemdirbiškos išminties ir meilės. Dabar jau ūkininkauja vieni. Kaip pasakojo šeimininkas, būna visokių akimirkų, pasitaiko nesėkmių, tačiau padeda optimizmas ir vienas kito palaikymas.

Jų mišrus ūkis nėra didelis. Turi 28 ha savos žemės, dar apie 8 ha nuomojasi, laiko dvi karves, keletą avių. Lauko aptvare tarp pabirusių raudonų obuoliukų bėgioja 50 triušių. Abu ūkininkai dar turi ir kitų įsipareigojimų, Josifas – Meikštų komandos ugniagesys gelbėtojas, jo žmona dirba viename iš prekybos centrų, todėl jai tenka važinėti į Ignaliną. Taigi šiuo metu apie didesnę ūkio plėtrą negalvoja, tačiau planuoja įsigyti daugiau technikos. Komisijos nariai pasidžiaugė ūkininkų darbštumu ir linkėjo sėkmės.

Lukošiškėje

Vėliau buvo aplankyti Lukošiškės kaime (Tverečiaus sen.) gyvenantys Vladimiras ir Elena Bezrodnai. Jauni ūkininkai puikiai tvarkosi, džiaugiasi savo šeima, augina dvi dukras – Alioną ir Dominyką. Vyresnioji lanko Didžiasalio „Ryto“ gimnaziją, mažoji – darželį. Ūkį Vladimiras perėmė iš savo tėvų. Kaip pats sako, jame dirba nuo vaikystės. Niekada ir nebuvo minčių kelti sparnus ir laimės ieškoti didmiesčiuose. Kaimo vaikui čia viskas pažįstama, sava.

Dabar jo augalininkystės ūkis tikrai nemažas. Iš viso deklaruota apie 160 ha. Auginamos grūdinės kultūros, bulvės, daržovės. Supirkimo kainos, realizavimo galimybės – tai patys svarbiausi klausimai nuėmus derlių. Pasak Vladimiro, grūdus jis gali priduoti visada, didesne ar mažesne kaina, o su bulvėmis sunkiau.

Pasinaudojant ES parama, įsigyta reikalingos technikos: traktorius, plūgas, kultivatorius, akėčios, smulkintuvas ir kt. Žinoma, yra ir skolų, tačiau paklaustas apie jas, ūkininkas tik nusišypso. Kaip pasakojo Vladimiras, kartais užeina ir liūdesys, ir nusivylimas, tačiau kai darbas darbą veja, nėra laiko ilgai dejuoti. Jo žmona Elena tvarkosi namuose, padeda vyrui. Ji turi aistrą – labai mėgsta grybauti. Ir dukras kartu vedasi. Nors šiemet, žmonės sako, miškuose nedaug grybų, ji jų visada surandanti, o baravykų turi prisidžiovinusi tiek, kad keliems metams užtektų. Gražiai sutvarkyti namai ir aplinka rodo šeimininkų darbštumą, meilę grožiui. Elena labai myli gėles, todėl namas tiesiog skendi jose.

Kančiogine

Trečioji ūkininkų šeima – Alė ir Albinas Smagurauskai. Kančiogino kaimo kalvose įsikūręs ekologinis gyvulininkystės ūkis šiandien puikiai tvarkomas sumanių ir didelę patirtį turinčių šeimininkų. Komisiją ponia Alė pasitiko prie naujai renovuoto namo, vyras kieman atskubėjo iš fermos. Kažkada čia stovėjusi medinė dviejų galų troba dabar pasikeitė neatpažįstamai, ji praktiškai buvo perstatyta. Ilgus metus gyvenę kaimiškai ir be jokių patogumų, dabar ūkininkai džiaugiasi puošniomis erdvėmis. Po sunkių darbų nusiplūkę jie grįžta į šiuolaikiškai sutvarkytus gražius namus.

Ūkyje – 236 ha žemės, fermoje – 150 galvijų, kasdien dukart melžiama 80 karvių (primelžiama apie 1,3 t pieno). Žinoma, neišsiverčiama ir be pagalbininkų, tačiau, pasak ūkininkų, dabar kaime labai sunku surasti sąžiningų ir dirbti norinčių žmonių.

Ponia Alė yra tarsi tas nenuilstantis varikliukas, kurio energijos užtenka ir darbams organizuoti, ir pačiai nuo ryto iki vakaro suktis, ir sunkiai dirbančiu vyru pasirūpinti, ir grožį namuose bei sodyboje kurti. Pirmiausia, kas krenta į akis, tai daugybė gėlių. Kiekviena palangė, kiekvienas laisvas kampas ar gražiausia erdvė joms atiduoti. Šeimininkei gėlės – kaip vaikai, gali valandų valandas jomis rūpintis, tačiau tokioje darbų gausoje tikrai sunku rasti laiko maloniam užsiėmimui. „Jei nuo pat ryto iki vėlaus vakaro su manim kartu bent pavaikščiotumėte, tikrai kristumėte iš nuovargio“, – nuolat šypsodamasi pasakoja šeimininkė. Abiems tėvams pats didžiausias džiaugsmas – vaikai ir anūkai. Sūnūs Svajūnas ir Remigijus baigė mokslus, turi gerus darbus, gražias šeimas. O kiek laimės suteikia penki anūkai. Kai namai prisipildo jų čiauškėjimo ir juoko, užsimiršta visi sunkumai ir rūpesčiai.

Viešnagė trijuose ūkiuose paliko daug malonių įspūdžių ir įkvėpė teigiamos energijos. Šie darbštūs ir nuoširdūs žmonės – tai tikroji kaimo gyvybė ir puošmena, rajono ir Lietuvos turtas. Visi jie nusipelno gražiausių žodžių ir pagarbos. Tebūna jų sunkus darbas vainikuotas.

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *