Savaitės pradžioje sulaukiau intriguojančio skambučio. Palūšės turizmo centro direktorius Arūnas Mažeika paklausė, ar nenorėčiau pakalbinti svečio iš Sankt Peterburgo, kuris 1959 m., atidarius turistinę bazę Palūšėje, buvo pirmasis į ją atvykęs turistas. Vėliau į Palūšę važinėjo kasmet iki 1986 m. Na, kaip gali praleisti tokią progą, tad ilgai neatidėliojant, susitikome.

Jurijus Kniazevas gimė 1926-aisiais, tad šiemet jam stuktelėjo 87-eri. Kojos jau nebe tos, klausa nusilpusi, bet protas šviesus. Pasakoja sklandžiai, nuosekliai, stebina puikia atmintimi, prisimenančia mūsų krašto ežerų pavadinimus, vietovardžius, lietuviškas pavardes. Sakė, jaučia didžiulę nostalgiją Lietuvai, Palūšei, Ignalinos kraštui, todėl, kol dar jėgos leidžia, nutarė aplankyti jam brangias vietas. Vilniuje lankėsi pas savo draugą, pirmąjį Palūšės turistinės bazės instruktorių Antaną Aginską, kuris svečią ir atvežė į Palūšę.

J. Kniazevas – branduolinės fizikos specialistas, visą gyvenimą dirbęs mokslinių tyrimų institutuose. Yra dalyvavęs Rusijos braduolinio ginklo kūrimo ir antrosios Mėnulio pusės fotografavimo programose, kuriant pirmuosius SSRS televizorius ir kitur. Tačiau pirmiausia jis įdomus kaip pirmasis Palūšės turistinės bazės turistas. Apie tai liudija ir jo namuose saugomas pažymėjimas. Pasakoja J. Kniazevas:

– Pirmąkart Lietuvoje lankiausi 1947 m. ir apie lietuvius galiu pasisakyti tik gerai – darbštūs, dvasingi, malonūs žmonės. Tuomet keletą metų vasarojau Švenčionėliuose. O į Ignalinos kraštą patekau 1959 m. Istorija įdomi.

Tuomet Leningrade, darbovietėje, gavau kelialapį dviems savaitėms į Lietuvą, į Ignalinos turistinę bazę. Pasirinkau Ignaliną po to, kai išnagrinėjau krašto žemėlapį. Ten pamačiau, kad aplink Ignaliną labai daug ežerų, o ežerų krašte visada graži gamta. Geras ir susisiekimas. Sėdau vakare į traukinį, o ryte jau Ignalinoje. Išlipęs klausiu žmonių, kaip surasti turistinę bazę? Ko neklausiu, niekas nežino. Pagaliau vienas žmogus paaiškino, kad reikia eiti štai tuo keliu, už kelių kilometrų bus Palūšė. Gal ten turistinė bazė…

Išėjau. Oras puikus, aplink vilnija javų laukai, žydi mano mėgstamiausios rugiagėlės. Baigėsi miškas ir atsivėrė didelio ežero panorama. Pakeliui nieko nesutikau, nebuvo ko paklausti, kur gi ta turbazė. Palūšėje užėjau į parduotuvę. Ten man pasakė, kad ieškočiau už bažnyčios. Ši man taip pat didžiulį įspūdį padarė: medinis stebuklas, kaip vėliau sužinojau, pastatytas be vinių…

Už bažnyčios pamačiau ženklą su užrašu „Ignalinos turistinė bazė“. Randu daug palapinių pristatyta, bet jos visos tuščios ir aplink nė gyvos dvasios. Prisėdu ant suolelio ir laukiu. Po kiek laiko atėjo jaunas vyras. Jam rodau savo kelialapį ir klausiu, kur surasti direktorių. Jis sako – aš direktorius. Tai buvo Balys Jurgelėnas. Turistui pirmiausia reikia stogo virš galvos, tad teiraujuosi, kur aš čia gyvensiu. Sako – va, dvi eilės palapinių, rinkis, kokią nori. Vienoje ir įsikūriau…

Apie antrą dienos direktoriaus vėl klausiu – aš su kelialapiu atvykau, turėčiau pietus gauti. B. Jurgelėnas net pasimetė, nes jokios valgyklos Palūšėje tada dar nebuvo. Tuomet jis užsivedė savo motociklą ir nuvežė pietauti mane į Ignaliną. Taip į valgyklą B. Jurgelėnas vežiojo mane gal savaitę ir už mano pietus mokėjo iš savo kišenės. Paskui atsirado turbazės autobusas, kuris mane vieną kasdien tebevežiojo valgyti į Ignaliną. Direktorius ir talonus sugalvojo, kad savo pinigais už mane nemokėti. Man, kaip turistui, buvo puiku: oras nuostabus, kur gyventi – turiu, valgyti duoda, ežeras, miškas aplink, kurį labai mėgstu. Ir po savaitės tebebuvau vienintelis turistas šioje bazėje, todėl laiką leidau susipažindamas su apylinkėmis…

Baigiantis pirmai mano turistinei savaitei prisistatė instruktorius. Tai buvo Antanas Aginskas, kuris vėliau tapo ir iki šiol yra geriausias mano draugas. Jis buvo universiteto studentas ir įsidarbino vasarą instruktoriumi. Susidarė įdomi kompanija: B. Jurgelėnas – pirmasis direktorius, A. Aginskas – pirmasis instruktorius, aš – pirmasis turistas. Visi pirmieji. Po dvejų metų, 1961-aisiais, Vilniaus turbazėje gavau pažymą, kurioje parašyta: „Jurijus Ivanovičius Kniazevas yra pirmasis Lietuvoje turistas. Prašau jam suteikti visakeriopą pagalbą“. Šį dokumentą turiu namuose iki šiol, jį kartais pateikiu ir konsulate, gaudamas vizą…

Dar du turistai Palūšėje pasirodė maždaug po dešimties mano buvimo dienų, o kai po dviejų savaičių išvykau namo, ten pasiliko jau apie penkiolika turistaujančių. Tuomet atsidarė ir pirmoji valgykla  Palūšėje.

Nežiūrint į sunkią pradžią, ten man viskas labai patiko. Ypač – žmonių nuoširdumas. Kai grįžęs į Leningradą tai papasakojau bendradarbiams, jie net netikėjo. Juk kalbos sklido negražios, neva rusų lietuviai nemėgsta, juos skriaudžia ir pan.

Nuo to laiko aš „apsirgau“ Palūše ir į ją važiuodavau kasmet. Kelis metus, kaip ir pirmąkart, čia lankiausi su kelialapiu. Vėliau B. Jurgelėnas man pasiūlė per atostogas instruktoriumi padirbėti. Patirties jau turėjau, tad sutikau.

Vėliau dirbau su direktoriumi Feliksu Sirevičiumi. Turiu keletą pažymų su jo parašu, kad Palūšėje dirbau instruktoriumi. Vėliau Leningrade suburdavau keliautojų grupę ir žygius po Ignalinos kraštą surengdavau savarankiškai.

Direktoriumi dirbant F. Sirevičiui, jam padėdavau Leningrade „pramušti“ turbazei reikiamo inventoriaus: valčių, irklų, kitų reikalingų daiktų, rūpinausi jų pirkimo reikalais, – pasakojo svečias

J. Kniazevui, sakė, ypač įstrigo mūsų kaimiečių geranoriškumas. Kur beužeitų, visur vietos gyventojai siūlė tai braškių, tai šviežių daržovių iš savo daržų. Ir viską už dyką, kas jį ir džiugino, ir stebino. Ir taip, sako, buvo visada. O pirmasis Palūšės ir Lietuvos turistas į Palūšę kasmet važinėjo iki 1986 m. Jau išėjęs į pensiją, J. Kniazevas dar buvo atvykęs 1989 m., kai turbazė šventė įkūrimo 30-metį. Vėliau lankėsi jau tik 2002 m. ir atvyko dabar. Apsilankė pas savo draugą instruktorių A. Aginską Vilniuje, kuris svečią ir atvežė į Palūšę.

Autoriaus nuotr.

Pirmasis Palūšės turistinės bazės 1959 m. turistas Jurijus Kniazevas iš Sankt Peterburgo.