Turbūt dar niekada nesijautėme taip beviltiškai apleisti, atstumti ir palikti mus visus mylinčios valdžios. „Griūna“ bankai – laikomės, išgalvoti, švelniai veikiantys raminamieji budrumui nuslopinti, pavadinimu krizė, – atlaikom ir jos naštą, stebuklingai atsiranda ir dar stebuklingiau pranyksta įvairūs kiaulių, vištų ir kitokie marai – įveikiam ir juos. Na, bet palikti savo piliečius praktiškai be jokios pagalbos ir dar garsiai apie tai visiems potencialiems smurtautojams ir maniakams pasakyti – tai jau panašu į tragediją. Kalbama apie pagalbos tarnybą 112.

Mūsų rajono gyventoja vasaros pabaigoje (rugpjūčio 4 d.) kreipėsi pagalbos bendruoju pagalbos telefonu 112 ir vietoj jos gavo „antausį“. Istorija tokia. Po apie valandą trukusio barnio ir įvairiausių grasinimų, vyras sugadino moters automobilį, kad ši negalėtų išvažiuoti į darbą. Paskambinus bendruoju pagalbos numeriu, pirmiausia buvo nupasakota situacija ir tik tada sujungta su Utenos policijos komisariatu. Dar kartą viskas nuo a iki z pakartota. Tada pareigūnas konstatavo, kad jei esate santuokoje, tai automobilis yra jūsų bendras turtas ir vyras gali daryti su juo ką tik nori. „Jei jums reikia išvažiuoti, keipkitės į autoservisą. Be to, jūs kalbate tokiu tonu, jog manau, kad pati esate kalta dėl šios situacijos“, – tėškė pagalbos prašančiai moteriai pareigūnas, ragelyje dar be moters balso girdėdamas ir vaiko verksmą.

Išvada tokia – jei esi santuokoje su smurtautoju (-a), tai tavo bėda, nes jis (ji) turi visas teises į tave ir tavo turtą. Na, o kas dėl tono, tai čia jau nėra ką ir bepasakyt. Visuomet galvojau, kad žmogus bendruoju pagalbos telefonu skambina tada, kai atsitinka bėda, kai jam reikia pagalbos, nes jis pats nebesusidoroja, tad savaime aišku, jog žmogus tuo metu būna tam tikros emocinės būsenos ir jam kontroliuoti savo balso toną tikrai sudėtinga, kaip, matyt, net paprastus žodžius parinkti. Nejau pareigūnas įsivaizdavo, kad moteris ramiai atsibudo, išgėrė arbatos, paskaitė rytinę spaudą, pasidžiaugė gera diena ir jau būdama žvali bei pakilios nuotaikos nusprendė suktelti bendruoju pagalbos telefonu 112, kad maloniai pasišnekučiuotų.

Nors ir ne policijos, o kitų žmonių dėka ta istorija baigėsi laimingai, jei taip galima pasakyti. O kiek žmonių jau daugiau ar mažiau nukentėjo dėl tokių pareigūnų nesulaukę jokios pagalbos? O kiek dar nukentės? Štai įvykis apie nužudytą merginą Panevėžio rajone. Apie tai, kaip ir dauguma jūsų, girdėjau tik iš žiniasklaidos, tad nieko pati komentuoti negaliu, bet dar nereiškia, jog tai nekelia nerimo. Baisiausia, mano manymu, yra tai, jog per visas įmanomas žiniasklaidos priemones garsiai kalbama apie sudėtingą policijos situaciją, apie pagalbos teikimo sistemos neveiksnumą, o tuo tarpu potencialus smurtautojas, nusikaltėlis ar žudikas, klausydamas tokių pranešimų, trina rankas ir jau kuria savo juodus planus. Juk aiškiai pasakyta, kad policija neturi kuro ir nevažinėja ten ir ten, susekt galimybių nėra, į iškvietimą niekas nevažiuos ir t. t. Prašom, ne tik seifas parodytas, bet ir raktai nuo jo įteikti.

Ne mažiau skausmingas ir greitosios pagalbos laukimas. Paskambina žmogus tuo pačiu bendruoju pagalbos telefonu 112. Išpasakoja, kas nutiko, tada klausosi muzikos, o tada vėl iš naujo viską smulkiai pasakoja. Privalo net pasakyti, kokios spalvos name gyvena ir kurioje kelio pusėje jo namelis stovi. Leiskite paklausti, kam tada tie adresai suteikti, kam tie GPS imtuvai? Visko paklausia, bet svarbiausio – skambinančiojo telefono numerio – neklausia. Tada, žinoma, viską persako vykstančiam ekipažui, o žmogelis, kuriam reikia pagalbos, kol pereina visas apklausos procedūras, gali kelis sykius numirti. Negana to, pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Štai dar vienas praėjusios vasaros įvykis. Pas ligonį dėl galimo insulto važiuojant greitajai pagalbai, kelią užtvėrė užvirtęs medis. Liūtis, vėjas, o skubėti reikia. Vairuotojas liko prie automobilio, o medikė per liūtį bėgte pasileido pas ligonį. Permirkusi iki paskutinio siūlo galo, ji atliko savo pareigą – suteikė pagalbą, bet jei ji būtų galėjusi paskambinti kvietusiems pagalbą ir pranešusi apie tokią situaciją, galima buvo pagelbėti ir patiems gelbėtojams. Gerai, kad tada gana greitai ir operatyviai medikams į pagalbą atskubėjo seniūnijos darbuotojai.

Gal čia vakarietiškų filmų įtaka, bet aš įsivaizduoju, kad jau išgirdus apie vietą, ekipažas pajuda link įvykio vietos, o jau visas kitas detales patikslina prie telefono budintis žmogus ir perduoda jas važiuojantiems medikams. O pas mus pirma surašo visas ataskaitas, kruopščiai užpildo visus laukelius, nes juk svarbiausia – popieriai. Gerai užpildysi popierius – niekas neprisiknis ir dėl pagalbos nesulaukusio mirusio žmogaus.

Greitai visi tapsime „rašytojais“. Žiūrėk, nepraeis nė šimtmetis, o Lietuvos istorijos paskutiniame puslapyje didelėmis raidėmis bus išraižyta: tai buvo didi „rašytojų“ tauta.

P. S. Yra ir daugiau panašių istorijų. Žmogus, tris dienas prasikankinęs su dideliu kraujospūdžiu (jis laikėsi ties 180/105, 195/110 riba), ketvirtą vakarą skambina 112, kad išsikviestų greitukę. Dispečerė, Utenoje išklausinėjusi visą ligos istorijos turinį, pagaliau paaiškina, kad medikams važiuoti nėra reikalo, pataria išgerti raminamųjų ir eiti miegoti. Kitą dieną gydytojas ligoninėje atskleidė paslaptį – jei nori, kad Utena greitukę pasiųstų, reikia sakyti, kad kraujospūdis 220 ir daugiau (įsidėmėkit, pravers!). Arba dar. Neseniai kaime 40-metį vyrą ištiko širdies priepuolis. Kol Utenos dispečerinei išpasakojo visas istorijas, greitoji atvyko po daugiau nei 40-ies minučių (važiuoti apie 12 km). Vyras mirė. Kas gali paneigti galimybę, kad jei būtų atvykta perpus greičiau, žmogų būtų išplėšę iš giltinės nagų? Kai greitukę kviesdavomės skambindami tiesiai į Ignaliną, tokių atvejų nebūdavo.

Garsiai teigiama ir vis kartojama, kad visos reformos daromos žmogaus labui. Prisiminkite bent vieną reformą, kad besąlygiškai po jos buvo geriau. Nelaužykit galvos, dar nebuvo tokių reformų. Kol kas kur kas daugiau tiesos, kai, linkint pikta, sakoma – linkiu tau gyventi reformų laikotarpiu. Ar ir su tarnybos 112 reforma ne taip atsitiko?