Skip to content

Peterburska armonika – mūsų folkloro turtas

MI informacija

Neseniai „Mūsų Ignalinoje“ buvo rašyta apie šimtamečių Sankt. Peterburgo armonikų išlikimą. Tai turtingas, „sidabrinio“ tembro tonų diatoninis muzikos instrumentas, Lietuvą išvydę apie 1920-uosius metus. Manoma, kad Rusijos caras mėgo muziką ir jo nurodymu Sankt Peterburge buvo įkurtas muzikos instrumentų fabrikas. Jame buvo gaminamos minėtos puošnios, matyt, karališkajam dvarui skirtos reprezentacinės, daugiausia trieilės, su 16 bosų in C derinimo armonikos. Iki Antrojo pasaulinio karo pameistriais ten dirbo nemažai lietuvių. Jie tapo ne tik gerai meistrais – kostruktoriais, bet ir nuostabiais muzikantais – virtuozais.

Po karo sudegus gamyklai, lietuviai sugrįžo namo ir patys savarankiškai pradėjo gaminti naujas Sankt Peterburgo meistrų konstrukcijos armonikas (SPKA), „peterburskomis“ vadinamas. Nuolat jas tobulindavo, taisydavo senas, susidėvėjusias. To pat amato jie mokydavo ir kitus, nemažai paruošė jaunosios kartos meistrų.

Pastebėta, kad SPKA labai tiko groti su senais tradiciniais lietuvių tautinės muzikos instrumentais – styginiais, pučiamaisiais ir pan. bei su jų ansambliais. Todėl šios Peterburgo armonikos taip integravosi į mūsų folklorą, kad tapo išvis neatsiejama lietuvių folkloro dalimi. SPKA arealas apėmė vos ne ketvirtį mūsų respublikos, apimdamas Utenos apskritį bei didžiąją Panevėžio apskrities dalį, užkliudydamas net Vilniaus ir Kauno apskritis, kurių epicentras buvo Rytų Aukštaitija.

Dumpliniais aerofonais atliekant mėgstamiausių tautinių šokių melodijas gali pagroti bandonininkas, tačiau R. Aukštaitijoje bandonijos nepaplitusios. Dažnai tinka akordeonas ir bajanas, bet, grojant šiais instrumentais, prarandamas „sidabrinis“ garso tembras. Be to, pastarieji nėra tautiniai. O SPKA – vienintelis muzikos instrumentas, leidžiantis išgauti sudėtingas tautinių šokių melodijas, pavyzdžiui, „Gyvatas“, „Aleksandra“, „Pranavada“ ir dar sudėtingesnes, gana gražiai ir tiksliai taip, kaip jos užrašytos ir saugomos Lietuvių tautosakos rankraštyno fonduose. Dėl nepakankamo reikiamų instrumento balsų kiekio Tulos meistrų konstrukcijos armonika arba su jos surogatais minėtų melodijų sugroti neįmanoma. Kaip besistengtų muzikantas, bet grojant su šia armonika, kaip pastaruoju metu girdime daugelyje folkloro ansamblių, „chaltūra“ neišvengiama: jaučiamos muzikinės melodijos spragos, o tuo pačiu ir skurdi instrumento konstrukcija. Manau, publikos nežavi ir brangūs vokiški „Honeriai“ – kad ir su 12, juo labiau su 8 bosų sistema. Taigi, SPKA būtinumas, grojant sudėtingas tautinių šokių melodijas ar kitus kūrinius, neabejotinas.

SPKA nėra lengvai įsisavinamas muzikos instrumentas. Vis dėlto atsirado muzikantų virtuozų, tokių kaip biržietis Petras Akiras-Biržys, pasivadinęs „Pupų dėde“, kurio melodijos įvairiais niuansais tebeskamba ir dabar. Rytų Aukštaitijoje buvo žinomi garsūs muzikos instrumentų konstruktoriai ir muzikantai – dusetiškis Leonas Berniūnas, sukūręs SPKA akordinę baritonų ir bosų sistemą, puikus meistras derintojas salakiškis Mykolas Sipavičius, taip pat Visockas, uteniškis Bogužas ir daug kitų meistrų, kurie pataisydavo sugedusias ir pagamindavo naujas SPKA. Be to, pamokydavo jaunuolius, norinčius muzikuoti ir meistrauti.

Mano supratimu, tokias tradicijas būtų galima tęsti toliau taip, kaip Biržuose du Romualdai – tėvas ir sūnus Apanavičiai – atvėrė erdvę kanklėms. Pastaruoju metu atsirado specialistų, sugebančių pagaminti cimbolus, Labanoro dūdą. Tačiau Šiaulių ir Samanių (Suvieko sen., Zarasų r.) „fabrikėliuose“ SPKA baras liko apleistas. O kodėl gi neįrengus, pavyzdžiui, prie muzikos mokyklų ar konservatorijų liaudies tautinių instrumentų dirbtuvių, kur galima būtų organizuoti muzikantų mėgėjų ir jaunųjų konstruktorių būrelius, studentus supažindinti su SPKA struktūra ir juos mokyti remontuoti šias armonikas ir gaminti naujas. Taip pat juos supažindinti ir su tuo susijusiomis problemomis. Man atrodo, jog kiekvienas sugebantis meistras mielai sutiks pakonsultuoti ir, tikriausiai, atsiras žmonių, galinčių kiek ir pafinansuoti. Tai būtų graži dovana – vertingas neįkainojamas įnašas mūsų folklorui.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *