Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra skirtingas, savaip įdomus. Eidami juo, visuomet turime galimybę mokytis, šią galimybę mums suteikia ne tik pats gyvenimas, tačiau ir aplinkiniai, tie žmonės, kurie pasidalina savo mintimis su mumis. Šį kartą savo patirtimi sutiko pasidalinti buvusi Ignalinos gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Ona Motiejonienė.

– Ar būdama mokinė galvojote, jog dirbsite mokytoja?

– Visiškai negalvojau. Baigiau Ignalinos vidurinę mokyklą, tačiau gyvenau kaime, kur šalia gyveno istorijos mokytojas, kuris man, kaimo mergaitei, paprasčiausiai pasiūlė kartu nuvažiuoti į tuometinį pedagoginį institutą. Man patiko biologija ir galvojau, kad aš studijuosiu biologiją ir chemiją. Tačiau susiklostė taip, jog stodama pasirinkau biologiją ir žemės ūkį. Po penkerių studijų metų tapau mokytoja. Taigi galėčiau sakyti, jog šis mokytojas man davė pasiūlymą visam gyvenimui, už tai aš esu jam labai dėkinga.

– Kaip Jums sekėsi, kokia buvo pradžia?

– Pati pradžia buvo gana įdomi. Po trečio kurso su vyru susituokėme, o iškart po to vyras gavo pasiūlymą dirbti Šiauliuose, tad kartu ten ir apsigyvenome. Tuo metu kaip tik auginau sūnelį, todėl pirmus metus nedirbau, nes buvau dekretinėse atostogose, tik po jų pradėjau darbą mokykloje.

– Kokie buvo pirmi įspūdžiai?

– Pakankamai įdomūs. Na, galbūt aš galiu save laikyti senų pažiūrų žmogumi, tačiau negaliu suvokti, kaip galima nesusitvarkyti su mokiniais, kuomet klasėje jų tik 20–24. Būdama jauna mokytoja gavau auklėjamąją klasę, tai buvo 8f. Jau vien tik „f“ raidė daug ką pasako, o klasėje buvo 42 auklėtiniai. Dirbdama Šiauliuose įgijau labai daug patirties. Dėl to esu labai dėkinga mokyklos administracijai. Mokykloje buvo netgi per daug griežta tvarka, tačiau aš įpratau dirbti. Ir dirbti taip, kaip reikia, o įpratusi, kitaip jau nebegalėjau. Kaip ir sakiau, mokykloje būdavo griežta tvarka, kiekvieną mėnesį mes turėdavome atsiskaityti už kiekvieną mokinio praleistą pamoką. Griežtai stebimi buvo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Šiauliai – ne Ignalina, atstumas iki mokyklos buvo nemažas, o vėluoti į darbą, žinoma, negalima. Jei mokytojas pavėluodavo į pamoką, tai nelikdavo nepastebėta: mokytojų kambaryje kabėdavo didžiulis stendas, kuriame buvo nupieštas gaidys ir surašytos pavardės, kas šiandieną pavėlavo į pamokas. Tada ta mokykla buvo pirmaujanti Šiauliuose tarp dvylikos vidurinių mokyklų. Vyko socialistinis lenktyniavimas, dėl to mokyklos tvarka tik griežtėjo ir dar kartą pakartosiu – tai išmokė mane dirbti.

Šiauliuose dirbau 5-erius metus, o vėliau su vyru persikėlėme į Ignaliną. Čia iš pradžių dirbau metodininke neakivaizdinėje mokykloje ir tik vėliau pradėjau dirbti biologijos mokytoja Ignalinos 1-oje vidurinėje. Kaip šiandien prisimenu biologijos kabinetą, kuris dabartinėje Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijoje yra prie aktų salės, jame dirbau ilgą laiką.

– Kiek metų dirbote biologijos mokytoja?

– Mano darbo stažas – keturiasdešimt dveji metai, kurių niekada nekeisčiau. Niekada. Į darbą aš eidavau kaip į šventę. Mėgau iššūkius ir, kuomet su tam tikra patirtim iš Šiaulių grįžau į Ignaliną, jaučiausi pakylėta į aukštumas, kadangi įnešiau į mokyklą labai daug naujovių. Stengiausi dirbti taip, kaip buvau įpratusi dirbti Šiauliuose.

– Būtent kokios buvo tos naujovės?

– Pavyzdžiui, kiekvieno mokytojo atsiskaitymai. Tuomet būdavo taip, jog mokytojai, išeidami atostogauti, visai kaip ir abiturientai dabar baigdami mokyklą, turėdavo susirinkti parašus, kad visi dienynai yra užpildyti ir sutvarkyti, tai būdavo lapeliai, gaunami iš administracijos, kad išeidami atostogauti nebūtume ko nors neatlikę. Taip pat reikėjo atsiskaityti administracijai už begales dalykų, kuriuos turi atlikti mokytojai.

– Kas labiausiai įsiminė per visus darbo metus?

– Iš metų, praleistų Šiauliuose, man labai įsiminė viena ekskursija su visais 42 mano auklėtiniais. Jie buvo aštuntokai, paaugliai ir, kuomet išsiruošiau su jais į ekskursiją, mane visi kolegos kvailino, jog nesusitvarkysiu. Tačiau viskas pavyko puikiai, įsiminė net pačių nedrausmingiausių mokinių pareigingumas ir atsakomybė, dėl to likau tiesiog sužavėta. Tada supratau, kad vis tik gerų santykių su mokiniais galima pasiekti tik gerumu. Tačiau aš nedrįsdavau auklėti vyresniųjų, 9–12 klasių mokinių, mokydavau juos iki aštuntos klasės ir paleisdavau į devintą. Tik tada, kai persikėlėme į Ignaliną, ir kai mano sūnus bei dukra užaugo, tik tada aš išdrįsau mokyti vyresniuosius. Galbūt iš dalies tokį mano sprendimą lėmė dabartinė Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Lisauskienė, nes tuomet kaip tik devintokė turėjo būti jos dukra, todėl ji tiesiog prikalbino mane, kad aš auklėčiau šitą klasę. Tai buvo maždaug prieš 18 metų, kai aš pirmą kartą pradėjau dirbti su vyresniais. Na, o iš to darbo su vyresniaisiais man labiausiai įsiminė toks vaikinukas. Jis visuomet, kad ir ką jam besakytum, burbėdavo. Būdavo labai išdykęs, „sunkus“ vaikas, tačiau burbėdavo, atburbėdavo, o praėjus laikui viską padarydavo, kaip būdavo liepta. Na, o visi kiti geriausi prisiminimai, be abejo, yra susiję su auklėtiniais.

– Kiek laidų esate išleidusi?

– Išleidau 5 abiturientų laidas, paskutinieji buvo prieš 2-ejus metus. Iš tikrųjų mane žavi tas santykis su mokiniais, kad ir dabar, aš visiškai nepasiilgstu mokyklos, tačiau pasiilgstu mokinių, viso to bendravimo, pasidalinimo kažkuo.

– Mokytoja dirbote ilgus metus, o kokia Jūs buvote mokinė?

– Buvau labai ramaus būdo, tyli, ilgais, iki pat kelių plaukais, bet kadangi būdavo labai sunku juos susitvarkyti, tai vienuoliktoje klasėje teko nusikirpti. Nors buvau rami, tačiau mokykloje su visais gerai sutariau.

Dar visai neseniai nutiko keistas dalykas. Gal prieš porą savaičių patyriau tokį netikėtumą. Mes su vyru grįžome iš sodo į namus, kieme išlipome iš automobilio ir pamatėme, jog netoliese stovi vyriškis. Jį pažinau iškart, tai buvo mano bendraklasis. Jis priėjęs prie mūsų su vyru paklausė: „Kaip surasti Motiejonienę?“ Mano pavardę iš kažkur buvo sužinojęs. Pasakiau, jog tai aš, mes pasikalbėjome ir pasikeitėme telefono numeriais. Jis buvo atvažiavęs iš Sankt Peterburgo ir ieškojo buvusių klasės draugų. Gal prieš porą savaičių paskambino į duris, atidariusi pamačiau laiptinėje stovinčius jau du klasiokus, tą patį, su kuriuo jau buvau susitikusi, ir kitą.

Šiaip mokslas man sekėsi vidutiniškai, labai nemėgau matematikos ir istorijos, man šie dalykai ir nepatiko ir nesisekė. Prisimenu, kaip laikėme istorijos egzaminą. Mano pavardė buvo Zakarauskaitė, todėl pagal sąrašą ėjau paskutinė. Komisijoje buvo tik viena mokytoja, o ir ta egzamino metu užmigo. Užmigo tikrąja šio žodžio prasme. Egzaminas buvo žodžiu, aš jai pasakoju, o pasakodama girdžiu, kaip ji šnopuoja. Nutilau ir žiūriu į tą mokytoją, o kai pastebiu, kad ji sujuda, vėl pradedu pasakoti tą patį. Tie, kurie stovėjo už durų, galvojo, kad kažkas atsitiko, nes taip pasakodama ten pusę valandos užtrukau. Mano žinios buvo įvertintos penketu, tuo metu tai buvo geriausias balas.

– Kaip viskas pasikeitė per tuos metus?

– Labai daug kas pasikeitė. Man patinka, kad dabar viskas kompiuterizuota. Visuomet naudodavausi kompiuteriu, kai ruošdavausi pamokoms, tai labai palengvina darbą.

Tačiau ne viskas pasikeitė į gera. Anksčiau būdavo daugiau pagarbos pedagogams, norėčiau, kad, kaip ir anksčiau, mokiniai gerbtų mokytojus. Tačiau taip pat pagalvoju ir apie tai, jog tą pagarbą mokytojas turi užsitarnauti. Jeigu mokytojas drįsta mokinį išvadinti visokiais žodžiais, tai po to juk neužsiųsi mokiniams burnos, tie žodžiai pasieks kitus, o tuomet nereikia tikėtis pagarbos, jei pats negerbi kito. Mes nepagalvojame apie tai, ką darome, paskui labai gailimės, tai niekada nepriveda prie gero. Turbūt reikia kalbėti ne tik apie didesnę mokinio pagarbą mokytojui, bet ir apie žmogaus pagarbą žmogui.

– Sakėte, jog buvote rami, tad kokia buvo Jūsų vaikystė ir paauglystė? Kaip linksmindavotės?

– Labai mėgau eiti į šokius.  Eiti reikėdavo pėsčiomis apie 4 kilometrus, na, o  nuėjusi užsilikdavau iki paryčių. Po šokių vėl pėsčiomis namo, nebent kas nors paveždavo dviračiu.

Dar vienas pomėgis – muzika. Muzikos instrumentais negroju, tačiau balsą turiu. Mano tėvai mėgo dainuoti, turėjo gražius balsus. Jie giedodavo laidotuvėse ir visuomet mane pasiimdavo kartu.  Gebėjimą dainuoti paveldėjau iš jų.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Dabar nejaučiu nostalgijos mokyklai tik dėl to, kad turiu sodą, net sodo kaimynai juokiasi: „Kodėl Jūs ne kiekvieną dieną sode?“ Sakau: „Todėl, kad vieną dieną mūsų su vyru planuose yra miškas, kitą dieną – sodas“. Nuvažiavę į mišką, visuomet ten praleidžiame bent dvi valandas, nors grybaudami nieko ir nerandame, tačiau vis tiek bent jau pasivaikštome, pakvėpuojame grynu oru, atsipalaiduojame.

Labai mėgstu kambarines gėles, ypač orchidėjas. Turėjau jų daugiau nei 30, tačiau visai neseniai jas užpuolė liga, tikriausiai 20 orchidėjų išsaugoti nepavyks Mėgstu ir sodo gėles – mano mėgstamiausios yra diendienės, kurių turiu 38 rūšių, tulpės, kurių taip pat turiu labai daug, bei daugdalgiai. Paprastai visas gėles perku, tačiau dabar jau pati planuoju prisidauginti, dar ir draugams duoti daigelių. Jei mano sodas būtų čia pat, netoliese, tai tikriausiai ir kelčiausi, ir miegočiau su gėlytėm ir visais kitais augaliukais. Viską užsiauginu pavasarį pati: ir pomidorus, ir agurkus, ir visas gėles.

Žiemą dėlioju dėliones, turiu jau 15 jų sudėtų. Labai mėgstu ir prie kompiuterio pasėdėti, ieškau įvairios informacijos, receptų. Taip pat mėgstu ir megzti, viską kaupiu žiemai, kai bus sunkesnis laikas. Dar mėgstu skaityti laikraščius, spręsti kryžiažodžius, žiūrėti įvairias laidas, ypač patinka muzikiniai ir šokių konkursai.

– Apie ką svajojate šiuo metu? Ko labiausiai norėtumėte?

– Svajoju tik apie tai, kad jėgos neapleistų, nesušlubuotų sveikata – tai mano pagrindinė svajonė. Žinoma, norisi, kad  vaikams sektųsi, o sau noriu tik geros sveikatos.

– Kokia didžiausia sėkmė yra Jūsų gyvenime?

– Pripažinimas. Džiaugiausi dėl to, kad buvau įvertinta ir gavau ekspertės vardą. Tuomet buvo tikras džiaugsmas. Tai buvo 2005 m., prieš 9-erius metus.

– Juk pasitaikydavo ir nesėkmių, kaip elgdavotės susidūrusi su jomis?

– Aš buvau labai drąsi. Prisimenu, kai vedžiau pirmą atvirą biologijos pamoką Šiauliuose, kur sėdėjo 20 mokyklų direktorių ir pavaduotojų. Kiekvienai pamokai ruošiausi iš širdies ir dėl to nesijaudinau, kokiai auditorijai pamoką vedu. Biologijos kabinetas buvo kaip amfiteatro auditorija, su pakylėjimais, tai buvo vienintelis kabinetas, kuriame buvo įrengtos automatinės užuolaidos, kurios veikdavo paspaudus mygtuką. Atviros pamokos metu turėjau parodyti filmą, todėl reikėjo, jog kabinete būtų tamsu. Man bespaudžiant tą mygtuką, jis sugedo ir neužsitraukė užuolaidos. Sutrikau, dabar neprisimenu, kaip elgiausi toliau, bet to filmo neparodžiau, tiesiog kažkaip išsisukau iš susidariusios padėties. Kai vėliau vyko pamokos vertinimas, mane labai gyrė.

Žinoma, ir dabar sutrinku, jei kas nors nepavyksta, tačiau visuomet ieškau išeities iš padėties ir dažniausiai ją randu.

– Kas Jums teikia laimę?

– Tą laimę kiekvienas įsivaizduoja kitaip. Kartais žmogus jaučiasi laimingas dėl menkniekio. Pati kartais džiaugdavausi tik dėl to, jog mokinys gerai atliko užduotį. Jiems labai dažnai sakydavau, kad per daugelį savo darbo metų, niekada negavau iš mokinio nė vienos pastabos dėl neteisingai įvertinto darbo. Neskirsčiau mokinių į gerai ar silpnai besimokančius, galėjau parašyti nepatenkinamą pažymį gerai besimokančiam, jei jis nemoka, ir blogai besimokančiam gerą pažymį, jei jis moka.

Laimingas gali būti dėl daugelio dalykų: dėl to, kad tave kažkas aplankė, kad mokiniui gerai sekėsi. Ta laimė yra neišmatuojamas dalykas ir kiekvienas jos ieško, bet svarbiausia mokėti pastebėti ir mažus dalykus. Juk argi ne laimė tai, kad tave supranta? Tuo reikia labai džiaugtis.

Kartais net mažiausias pastūmėjimas gali padėti žmogui surasti laimę. Tam, kad džiaugtumėmės kiekviena diena, nereikia kažko ypatingo, pakanka vieno teisingo pasirinkimo tam, kad gyvenimas nušvistų kitomis spalvomis. Mokytoja pasirinko mėgstamą darbą, į kurį, kaip pati sakė, eidavo lyg į šventę. Šventę, kuri truko 42-ejus metus: „Niekada nenorėčiau to, kas buvo mano gyvenime, pakeisti“, – kalbėjo pedagogė.