Senovės kinų išmintis sako: „Laimingas tas, kurį moko mokytojas, ir vargšas tas, kurį moko gyvenimas“. Kartais dar ankstyvoje jaunystėje sutiktas geras mokytojas sugeba pakeisti ir nulemti mokinio gyvenimą. Kiekvienas buvęs mokytojas įsimena kokiu nors savo charakterio bruožu, kartais – net dažnai kartotu kokiu priežodžiu ar fraze, beveik kiekvienas būtinai prisimename savo pirmąjį mokytoją ar tą, kuris padėjo pasirinkti gyvenimo kelią. Tad šiandien, Mokytojo dienos išvakarėse, rajone (ir ne tik) žinomi žmonės kalba apie savo buvusius mokytojus.

Česlovas Juršėnas, politikas, visuomenės veikėjas

„Gyvenime buvo net keli mokytojai, kurie man labai daug suteikė. Iki šios dienos prisimenu daugybę pedagogų iš Ignalinos vidurinės mokyklos, nors didžioji jų dalis jau išėjo Anapilin.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Kruopytė buvo tas žmogus, kurio padrąsintas pasukau humanitaro keliu ir pasirinkau žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Kitas mano gyvenime labai svarbus mokytojas – Nikandras Petravičius, kuris mokė fizikos ir matematikos. Jo dėka sėkmingai dalyvavau fizikos olimpiadose. Šis mokytojas nuoširdžiai pyko, ne tiek ant manęs, kiek ant savo kolegės lituanistės, kad ji, būdama jauna ir simpatiška, mane paveikė ir nukreipė, anot jo, ne pačiu geriausiu keliu. Šis mokytojas norėjo, kad studijuočiau fiziką ir matematiką. Mokyklą baugiau su aukso medaliu, galėjau rinktis bet kokias studijas.

Šiuolaikiniai vaikai auklėjami kitaip, gyvena kitu laiku, tad natūralu, kad gabūs ir imlūs daug ko išmoksta, kol sutinka mokytoją, bet tik talentingas pedagogas, geras savo dalyko žinovas ir psichologas gali pakeisti mokinio gyvenimą“.

Vidiškių gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė:

„Gražaus ir vientiso, lyg filme, prisiminimo, turbūt, nepavyks atkurti. Bet yra dalykų, kuriuos prisiminus ir dabar šiurpuliukai bėgioja. Mano pirmoji mokytoja Gilūtų septynmetėje mokykloje buvo mokytoja Irena Žakauskienė. Regis, jau ir vėl matau senus suolus ir prie lentos stovinčią aukštą, liekną, į viršų sukeltais plaukais mokytoją ir ramiai, neskubant rašančią lentoje raidę po raidės. Mokytoją I. Žakauskienę galima būtų pavadinti ramybės įsikūnijimu. Ji niekada nešaukė, nerėkė. Mokinių pagarbą, paklusnumą ji sugebėdavo pelnyti išskirtine vidine ramybe, spinduliuojančia gerumu ir šiluma.

Dabar net pačiai keista, bet kai mokiausi mokykloje, net mintis neateidavo į galvą neparuošti namų darbų. Tai buvo toks savaime suprantamas dalykas ir visai ne todėl, kad bijojau mokytojos. Juk sakiau, kad ji buvo labai geras žmogus. Tiesiog tada, nors ir būdami dar pradinukai, mes kitaip suvokėm pareigas ir atsakomybę. Ir vis dėlto, sykį, būdama antroje klasėje, kažkaip grįžusi iš mokyklos užsižaidžiau ir neišmokau eilėraščio. Vėlai vakare prisiminus raudojau ir prašiau mamos, kad pakeltų ryte kuo anksčiau, kad spėčiau jį išmokti. Ir išmokau. Išmokau greitai, lengvai ir visam laikui: „Neužmirštuole, melsva gėlele…“

Ačiū Jums, mokytoja I. Žakauskiene, ačiū už eilėraščius, žinias ir už tyliai, ramiai ir kantriai skiepytas vertybes“.

Rajono meras Bronis Ropė:

„Jau prabėgo daugiau kaip penkiasdešimt metų, kai pirmą kartą pravėriau nuo gimtojo kaimo už kilometro buvusios Alejūnų pradinės mokyklos duris. Dabar šios sodybos, kur buvo mokykla, jau nebėra, bet ir pro laiko tėkmę iki šiol atmintyje išliko ryškūs prisiminimai apie pirmuosius žingsnius į žinių pasaulį. Tėvai nuo mažų dienų sakydavo, kad tinkamai pasiruošti savarankiškam gyvenimui labiausiai gali padėti tik mokykla ir jos mokytojai. Todėl mokyklos vardas buvo tariamas su didele pagarba. Tai buvo tarsi antrieji gimtieji namai ir mokytojų apsilankymas palikdavo ženklius pėdsakus.

Kaip pamenu, mes, septynmečiai pirmokėliai, buvome susodinti į klasės pirmos eilės suolus, kurie dabar tikriausiai yra išlikę tik muziejuose, o už mūsų jau sėdėjo antrokai, trečiokai bei ketvirtokai. Iš viso klasėje buvo apie dvidešimt mokinių, tarp kurių buvo ne vienas pusbernis, kuris mokyklą pradėjo lankyti vėliau, nei septynerių metų.

Pažintį su žinių pasauliu pradėjome besimokydami nepaklusniomis rankomis raizgyti lentoje ir išdalintuose popieriaus lapuose pirmąsias abėcėlės raides. Nelengva buvo įsiminti ir jų pavadinimus, o tuo labiau sudėlioti atskirus žodžius. Dabar mokyklų duris jau praveria pirmokai, šias paslaptis įveikę darželiuose, o tada kaimuose jų nebuvo.

Visų keturių klasių pamokas vedė viena mokytoja. Prisimenu tik jos pavardę. Tai buvo Blaževičienė. Jos vardo neprisimenu, nes nedrįsom paklausti. Tik gerai prisimenu, kad pirmoji mano mokytoja buvo gana griežta ir reikli. Už nepaklusnumą ar klaidas patampydavo ausis ar liniuote užtvodavo per sprandą. Pasitaikydavo atvejų, kai tekdavo atsidurti ir klasės kampe. Raizgyti raides mokėmės tik plunksnakočiais, mirkydami jų plunksnas rašalinėse, pastatytose ant suolų. Tada dar net nežinojome, ką reiškia tušinukai ar kitokios rašymo priemonės. Ir skaityti mokėmės iš jau gerokai padėvėtų elementorių. Pirmoji mokytoja mokė ne tik rašyti bei skaityti, bet ir vedė matematikos, geografijos ir net fizinio lavinimo pamokas. Pati mokytoja rytais ateidavo pėščiomis į pamokas iš Dūkšto, bet kokiu oru įveikdavo daugiau kaip trijų kilometrų kelią. Ji viena pradinėje mokykloje dirbo apie dvejus metus. Ją pakeitė jau atskirų dalykų specialistai.

Po pradinės mokyklos jau tekdavo iš gimtojo kaimo kasryt klampoti į Dūkšto mokyklą, kur ir įgijau vidurinį išsilavinimą. Tais laikais juk dar nekursavo joks autobusas, bet net nebandėme verkšlenti, kad kasdien ten atgal tekdavo įveikti bemaž po tris kilometrus ir po pamokų vėl sugrįžti į namus. Dabar jaunajai kartai net sunku priminti, kokiais būdais mūsų kartos mokiniai skverbėsi į žinių pasaulį ir kaip branginom mokyklos vardą, kaip su didele pagarba atsiliepdavome apie pirmuosius savo mokytojus“.