Skip to content

Vieno šiaudadūšio gyvenimo pėdsakais

MI informacija

Įprasta manyti, kad pokario metai suluošino daug likimų. Kai kas nukentėjo už savo įsitikinimus, bet sugebėjo išlikti gerais lietuviais ar tiesiog padoriais žmonėmis. Buvo tokių, kurie atsidūrė „anoj pusėj“ ne savo valia, bet priversti aplinkybių. Jie – tokios pačios totalitarinio režimo aukos. Būta ir tokių, kurie naudojosi pokario sumaištimi, išdavinėjo ir žudė už puslitrį degtinės. Vienas iš tokių – Stasys Biveinis, per savo trumpą gyvenimą (1926–1948) pabuvojęs partizanu ir MGB agentu, baigęs gyvenimą pačiame dugne.

Pasakojimą apie jo gyvenimą parengiau pagal pogrindžio dalyvių: Stasio Staleronkos-Fikuso, Jono Švalkaus-Šarvuočio, Broniaus Karlos-Žvirblio, Bronės Bubulytės-Liepos pasakojimus ir buvusio KGB archyvo dokumentus.   

Kruvinas 1945-ųjų kovas

Zarasų apskrities (jai priklausė dalis dabartinio mūsų rajono) NKGB viršininkas kapitonas Grigorjevas nervingai rūkė. Patyręs čekistas nežinojo ko griebtis: Salako valsčiuje atvirai šeimininkavo miško broliai. Kovo 1 d. naktį Jakėnuose su visa apsauga sušaudytas Tolimėnų apylinkės pirmininkas Maksimas Trofimovas. Vos trejetui dienų praėjus, per patį Šv. Kazimierą – dar penkerios laidotuvės. Ažvinčiuose miškinių sukeltam gaisre užduso senieji Nevidomskai,  dar trejos laidotuvės Garbšiuose ir Vederiniuose. Šiems – Vladui Barkauskui ir Antanui Milinčiūnui – raudoni karstai ir tokios pat spalvos kalbos prie duobės. Tik nabašninkams jau tas pats, kokian karstan paguldysi, o kalbomis miško paruošų neišveši. Miškakirčiai ir vežėjai kaip susitarę atsisakė važiuot į „banditų miškus“. Jie savotiškai teisūs – per kelias kovo dienas kraujo ir taip per daug pralieta. Bet paruošų planas degė raudona ugnim, šalčiams atlėgus per klampynes medžių jau nebeišveši. Rado saliamonišką sprendimą – tegul mišką su dviguba energija kerta užsiregistravę „banditai“ ir jų artimieji. Jiems tai nėra ko bijotis, gali kirst ir vežt iš peties, su girios medžiais pasikalbėdami. Bet ir vėl kliūtis: kažkas pasiskundė ir rado užtarėjų pačiame LKP CK. Apskritys gavo raštus, raginančius „registrantų“ per daug neengti. Jeigu kokios – kaip išėjo iš miško, taip gali atgal į jį sugrįžti.

Sugaudyt miškinius Ažvinčių girioje – tas pats ką rasti adatą šieno vežime. Pasiųsta kariuomenė sulaikė senuką Adomą Ivanauską ir eigulį Petrą Laurinavičių, kurie tik apkumščiuoti parodė bunkerius Ažvinčių girioj. Viename rado pašarvotą Bronių Ivanauską-Raimoką, netyčia peršautą savųjų tą pačią kovo 4 d., „imant“ Nevidomskų namus. Paguldytas ant lentos, žvakė dar šilta, matyti, kad miškiniai pasitraukė visai dar neseniai. Bet jau nebepavysi, pėdsakų ieškok neieškojęs, sukdami ratus patys kareiviai pripėdavo taip, lyg miestelyje turgaus dieną.

Blogiausia, jog viršininkas nežinojo, kas vadovauja pogrindžio organizacijai. Operatyvinės žinios, neatnaujintos nuo 1944 m. gruodžio, liudijo, kad vadovauja Tauragnų valsčiaus policijos vachmistras Antanas Juotka. Tik ar tikrai taip? Kitos informacijos, deja, nebuvo, nes MGB pirmąsias kovo savaites neteko geriausios Salako valsčiaus agentūros. Lionių Zakrevskį – agentą „Lesnojų“ – taikėsi nudaigoti jo išduotų partizanų giminaičiai. Jau ne kartą apšaudytas ir vos nesudegintas šiaudų kūgyje, smetoninis puskarininkis, gestapo ir dabar jau sovietų saugumo agentas dar kartą neskausmingai persikūnijo – gavo NKVD leitenanto antpečius. Neblogas atlygis už aštuonių jo išduotų partizanų gyvybes. Šitas bent nesigailėdamas jėgų kirto iš peties tardydamas senus ir jaunus pogrindžio rėmėjus. O štai agentas „Ptička“ – išsiviešino, teko jį braukt iš agentūrinio tinklo jo paties labui. Informatorius „Girlist“ – dar blogiau: per kovo sumaištį atsidūrė po žeme. Ir visa tai tik per dvi nelaimingas kovo savaites!  

Tokiomis juodomis nuotaikomis gyveno Zarasų apsk. NKGB viršininkas kapitonas Grigorjevas, kada budintis jį pakvietė prie telefono. Skambino Salako valsčiaus NKGB operatyvinis įgaliotinis.

Sandėris su šėtonu

Telefoninis pokalbis buvo trumpas: atsirado žmogus, kuris sutinka savo noru (kas pasitaikydavo nepaprastai retai!) įsilieti į miškinių būrį ir teikti informaciją. Dėl tokio įvykio vertėjo suvažinėti iki Salako miestelio.

1945 m. kovo 18 d. Salako valsčiaus saugumo operatyvinio įgaliotinio kabinete įvyko keistas susitikimas. Pravaikęs „stribokus“ NKGB įgaliotinis Puško atvedė į kabinetą jauną vyrioką. Prisistatė esąs Stanislovas Biveinis, Antano sūnus, gimęs 1926 m. Mikališkių kaime. Vokiečių laikais buvo vežamas Vokietijon, pakeliui pabėgo. Turi vyresnį brolį Kazimierą, seseris Anelę ir Ziną. Viena ištekėjusi gyvena atskirai. Valdžioms keičiantis, kažkokie banditai nušovė motiną, taigi kaip ir našlaitis…

Kapitono paklaustas apie galimybę įsilieti į miškinių būrį, aptakiai atsakė pažįstantis žmones, galinčius suvesti su „banditais“. Yra tokių, kuriems slapstymasis daržinėse ir pirtelėse jau tapo nebemielas. Ateis pavasaris ir šie slapukai patrauks į mišką, į būrį. Tuo S. Biveinis net neabejojo.

Sandėris įvyko. Sutarta, kad „Ramelis“ (tokį agentūrinį slapyvardį gavo šios istorijos herojus) ieškos būdų įstoti į būrį, o žinias žodžiu arba laiškeliu perduosiąs savo sesei.

Netrukus po šio susitikimo S. Biveinis dingo iš namų. Pagailėjęs vargstančio kaimyno, jį į būrį nusivedė Juozas Dičiūnas iš Atkotiškio. Kuopos vadui Kaziui Kaladinskui-Erškėčiui pasakė garantuojantis vaikino patikimumą. Ar maža buvo tokių, be vietos, be vilties, laukiančių nesulaukiančių permainų?

Mėnesį trynėsi stovykloje beginklis, vėliau išeidavo tik su grupe duoneliauti. Gavo prastą šautuvėlį, tačiau vis  geriau negu nieko.

Kapitonas Grigorjevas tarėsi praradęs eilinį agentą, bet gegužės 18 d. paskambino Salako operatyvininkai. „Bivainycia“ pranešė, kad brolis, lydimas „banditų“, buvo užėjęs aplankyti sesers. Nebuvo kada pasikalbėti akis į akį, tik pašnibždėjo daugiau papasakosiąs kito pasimatymo metu. Tačiau kitas susitikimas įvyko tik po mėnesio ir visai ne tomis aplinkybėmis, nei buvo planuota.

„VIJŪNAS“ PARTIZANAUJA

Birželio vidury miškiniai gyveno artėjančių Joninių nuotaikomis. Patykojo iš Vokietijos kareivių varomas karves, vieną atėmė, papjovė, pasūdė – būsią atsargos ne vienai savaitei, juo labiau, kad po Paparčio ir Lydekio žūties būrį papildė keletas Salako būrio šaulių. Vardan naujokų teko visiems veržtis diržus. Mėsos buvo, tik trūko duonos.

Erškėtis pasiuntė vyrus į Rokėnų kaimą, kur buvo sutarta paimti iškeptą duoną. Išėjo trise: Alfonsas Korsakas-Šarončius iš Vyželių kaimo, Stasys Biveinis-Vijūnas ir vienas iš vyresnių partizanų. Ėjo ne vieškeliu, bet ir ne tankumynais. Ties Rokėnais pasirodė stribai, pradėjo šaukti sustot, papyškėjo šūviai. Dviese rovė į mišką, o Vijūnas metėsi stribų link. Šarončius dar išgirdo šūkaujant: nešaudykit, savas!

Stovyklą pasiekė dviese, paaiškino padėtį. Dėl Vijūno per daug nesuko galvos: žvitrus, iškalbus, niekur „nepasižymėjęs“ ir dar neliečiamas mobilizacijos, tad be vargo išsisuksiąs.

Nesulaukė Vijūno ir kitą dieną, užtat pusiaudienio ramybę sudraskė tolimi šūviai. Ėjo kariuomenė, tik ne nuo Rokėnų ir Ažvinčių, bet nuo kazitiškinių Bajorų. Ne po vieną, ne mažomis grupėmis, o gyva grandine, kareivis už kareivio. Pasirodo, ties Antakmene kareiviai susišaudė su Mingailos kuopa ir dabar žygiavo „skrajojančio būrio“ partizanų pavymui. Anieji, traukdamiesi pagrioviais, pasiekė Ažvinčių girios pakraščius ir paskui save patraukė kareivius. Girdėdami šaudymus, erškėtynai, pasidalinę į grupeles, traukėsi link Vaišniūnų. Laimei, susišaudymų išvengta ir po kelių valandų miško broliai ramiai ištiesė kojas. Suvargę ir alkani, bet visi gyvi ir sveiki.

Niekas nenorėjo vadovauti

Erškėtis grįžo kitą dieną. Piktas, su blogomis žiniomis. Pasirodo Vijūnas vedžioja kareivius, atvedė į vasaros stovyklą, parodė bačką su sūdyta mėsa, būrys liko be atsargų. Prasidėjo santykių aiškinimasis: vadas užsipuolė Juozą DičiūnąTanką, į būrį atvedus išdaviką. Kliuvo ir plavėjiškiams, kurie esą tokie pat. Būrin atėjo paskutiniai, vis nerimavo dėl šeimų. Turėjo ką atsikirsti ir šie, jiems, prieškario šauliams, žinoma, kur kilus pavojui turi būti vadas. Žodis po žodžio atmosfera kaito. Plavėjų vyrai pasakė eisią į namus registruotis. Karas baigėsi, rasi gal pavyks apsukt galvą, išsipirkt „nuo kariuomenės“. Bunkeriai ir senos stovyklos priešui jau žinomos, išduoti nebėra ko. Pasiliekantiems – vasarą visur namai, gaudyk vėjus laukuose, o žiemai gal jau sulauksią ir laisvės.

Erškėtis jau graibė ginklą, bet vyresnieji nuramino. Lai eina, miške ir taip buvo per daug ginkluotų vyrų, o turint savo žmones kaimuose, bus pas ką užeiti pašilt, sužinoti naujienas.

Tą dieną kuopa neteko bent 20-ties vyrų. Išėjo plavėjiškiai, Gabrelių, Treigelių, pusė Vyželių ir Tolimėnų kaimų vyrų. Kuopos vadas, prikandęs lūpą, žiūrėjo į tirpstantį būrį, pažadėdamas prisiminti „registrantus“.

Vyrai pasigedo Erškėčio. Pradingo sumaišties pradžioje, likę be maisto, svetimoje vietoje partizanai jau buvo kaip reikiant sunerimę.  Į galvas lindo blogiausios mintys, tarėsi, kad be vado likti blogai, reikia kažkam imtis atsakomybės už būrį. Pasiūlė vadovauti Povilui Butrimui- Vaidilai, jis atsisakė – yra vyresnių. Jonas Čičelis, Kazys Bubulis, Vladas Aidukas – buvę šauliai, bet jie irgi kratėsi vadovavimo. Kažkuris pasiūlė pasikviesti Salako mokytojos Gumauskienės vyrą. Jis esąs atsargos leitenantas, buvo suimtas, išbėgęs iš šaltosios slapstėsi kažkur aplink Ginučius, Šiliniškes. Pasitarę taip ir nusprendė: pakviesią būriui vadovauti leitenantą Vincą Gumauską.

Niekas nenorėjo vadovauti

Erškėtis grįžo kitą dieną. Piktas, su blogomis žiniomis. Pasirodo Vijūnas vedžioja kareivius, atvedė į vasaros stovyklą, parodė bačką su sūdyta mėsa, būrys liko be atsargų. Prasidėjo santykių aiškinimasis: vadas užsipuolė Juozą DičiūnąTanką, į būrį atvedus išdaviką. Kliuvo ir plavėjiškiams, kurie esą tokie pat. Būrin atėjo paskutiniai, vis nerimavo dėl šeimų. Turėjo ką atsikirsti ir šie, jiems, prieškario šauliams, žinoma, kur kilus pavojui turi būti vadas. Žodis po žodžio atmosfera kaito. Plavėjų vyrai pasakė eisią į namus registruotis. Karas baigėsi, rasi gal pavyks apsukt galvą, išsipirkt „nuo kariuomenės“. Bunkeriai ir senos stovyklos priešui jau žinomos, išduoti nebėra ko. Pasiliekantiems – vasarą visur namai, gaudyk vėjus laukuose, o žiemai gal jau sulauksią ir laisvės.

Erškėtis jau graibė ginklą, bet vyresnieji nuramino. Lai eina, miške ir taip buvo per daug ginkluotų vyrų, o turint savo žmones kaimuose, bus pas ką užeiti pašilt, sužinoti naujienas.

Tą dieną kuopa neteko bent 20-ties vyrų. Išėjo plavėjiškiai, Gabrelių, Treigelių, pusė Vyželių ir Tolimėnų kaimų vyrų. Kuopos vadas, prikandęs lūpą, žiūrėjo į tirpstantį būrį, pažadėdamas prisiminti „registrantus“.

Išdavystės pasekmės

Neišliko archyvinių dokumentų, liudijančių, ką kalbėjo kpt. Grigorjevas išsigandusiam agentui „Rameliui“. Taip sėkmingai į būrį įsiliejęs šnipas kvailai išsiviešino ir atgal sugrįžti nebegalėjo. Užtat dabar jau galėjo papasakoti viską, kas žinoma. 

Ką ne ką, bet savo buvusius kaimynus Vijūnas įskundė pačius pirmuosius. Išvardijo 18 partizanų vardais ir pavardėmis, dar antra tiek – slapyvardžiais. Aktyviai partizanavę po 2–3 mėnesius plavėjiškiai jau nebegalėjo išsiginti lindėję duobėse ir daržinėse. Dar naujiena čekistams buvo, kad vadovauja ne Antanas Juotka, kaip iki šiol manyta, bet Kazimieras Kaladinskas, o visų partizanų vadas, pasak „Ramelio“, esąs Antanas Keperša, slapyvardžiais Preibys arba Kartėlis

Nors ir ne visai tiksli, bet pakankamai informatyvi šiaudadūšio išpažintis sugadino daug kraujo partizanų artimiesiems. Pagal jo įskundimus kelios partizanų šeimos jau po mėnesio buvo išvežtos į Sibirą. Liepos 17 d. ryte atėjo į Didžiasalio kaimą (dabar Dūkšto sen.) pas Veroniką Kaladinskienę, liepė krautis daiktus ir ruoštis kelionei. Nežinia ar pasitaikė žmoniškesni kareiviokai, ar bijotasi Erškėčio keršto, bet elgėsi pabrėžtinai žmoniškai, kaip tai galėjo būti tokiomis aplinkybėmis. Danutė Kaladinskaitė prisiminė, kad kareiviai leido tvarkingai susidėti daiktus, ragino nepamiršti šiltų rūbų, kurių prireiksią. Dar leido pasiimt paršiuką, jei laimingai nusiveš, turėsią mėsos. Vienas Dievas žino kaip, bet tas keturkojis keleivis Sibirą pasiekė gyvas!

Miško brolija gi išvežtuosius apraudojo lyg mirusius. Negeriau buvo vietoj pasilikusiems, kuriuos per Vijūno „malonę“ tardė, rėmė prie sienos pasakoti apie būrio veiklą. Labiausiai užsispyrusiems rengė akistatas su išdaviku. Kažkuris „registrantas“ pasakė, kad ryšininkavo Erškėčio broliai Krištapas ir Justinas Kaladinskai. Leitenantas Vasiniovas 1946 m. privertė prieš juos liudyti Petrą Mardosą, Albiną Čiplį ir Juozą Dičiūną. Sunku dėl to kaltinti fizinio ir psichologinio smurto neišlaikiusius žmones, tačiau būrio vadas Erškėtis galvojo kitaip, žadėdamas visus išdavikus kišt po velėna. Kaltųjų beieškant atėjęs į Tolimėnus, gerokai apkūlė užsiregistravusių Jono ir Vinco Ubonių seną tėvą. Kaltą nebent tuo, kad liko neišvežtas. 

Tarp sokolovininkų

1945 m. rudeniop Stasys Biveinis pasiunčiamas dirbti instruktoriumi į Utenos apskrities Kuktiškių valsčių. Partinis organizacinis darbas nesisekė, degtinėlė ir lakstymas paskui sijonus supriešino su žmonėmis.

Žiemos pradžioj atšaukiamas iš pareigų ir pervedamas Zarasų apskr. MVD žinion, kur tuo metu buvo kuriama speciali grupė kovoti su tautiniu pogrindžiu. Partizanišką gyvenimą išmaniusį agentą priskyrė leitenantui Valiukui. Grupė buvo sudaryta vien iš stribų, todėl teko mokyti juos „banditiško žargono“ (partizaniškos laikysenos, žygio, rikiuotės, maskavimosi). „Ramelis“ aiškino, kokiuose kaimuose labiau simpatizuoja miškiniams ir kokių kaimų geriau vengti, kur gausi sočiai pavalgyt ir kur nelauk net riekės duonos.

Leitenanto Valiuko spec. grupės veikla nebuvo tokia sėkminga, kaip tikėtasi. Pirmasis žygis  į Kiemionis nusisekė. Alfonsas Šileikis judošius priėmė už partizanus. Atrėžė gabalą lašinių, pažadėjo padovanoti šautuvą, o sesė – lietuvaitė Onutė Šileikytė vadui padovanojo siuvinėtą nosinaitę. Tebūnie atminčiai. Leitenantui Valiukui net ašarą išspaudė. Skaitant jo detalią ataskaitą apie apsilankymą Šileikių namuose, krinta į akis neslepiama simpatija patriotų šeimai.

1946 m. kovo 17 d. Erškėčio vyrai patykojo Sungardų kaime apsistojusius provokatorius ir nušovė jų sargybinį – komsorgo brolį Kazakevičių. Vėliau pasiaiškinime viršininkams ltn. Valiukas skundėsi, kad jam pavesti „partizanai“ pasirodė besą rinktiniai bailiai. Nuaidėjus šūviams, visi sulindo į kampus, iš kurių teko tiesiog jėga ištempti.

Operacija gėdingai sužlugo, tačiau čekistai įžvelgė ir teigiamą jos pusę, mat gyventojai nebeatsirenka – kurie partizanai tikri, o kurie – apsimetėliai. O nuo nepasitikėjimo iki išdavystės – tik vienas mažas žingsnelis.

Čekistai žuvusįjį Kazakevičių paskelbė kritus didvyrio mirtimi, kovojant su banditizmu Latvijoje. Taigi dar vienas raudonas karstas ir vainikas nuo kovos draugų.

Vilkolakių siautėjimas

1946 m. pavasarį Stasys Biveinis komandiruojamas į Vilnių, MGB 2N valdybos majoro A. Sokolovo žinion. Čia buvo sudaryta LSSR MGB specialioji kovos su ginkluotu pogrindžiu grupė. Į ją pakviečiama keletas zarasiškių: Valerijonas Savickas iš Novinkos k., salakiečiai Vasia Kudriašovas, Fiodoras Grigorjevas iš Bukiškių k., Filipas Starkovas iš Žagarinės k., Degučių krašto stipruolis Dima Molokovas iš Krakynės kaimo. Atsirado čia vieta Leonidui (Lioniui) Petrovičiui Zakrevskiui iš Tiltiškių k. ir jo broliui Sergejui.

1946 m. rugpjūčio 12 d. Stasiui Biveiniui užvedama agento asmens byla Nr.20507 ir suteikiamas agentūrinis slapyvardis „Ugorj“ (Ungurys). 1946 m. rugsėjį jis su kitais grupės smogikais dalyvavo provokacijose prieš Didžiosios kovos apygardos J. Dambrausko-Siaubo būrio partizanus Trakų ir Alytaus apskrityse. Grupėje beveik vieni stribai, atitinkamas ir elgesys. Išsivedė tardyti į mišką partizanų ryšininką, o namuose likusią jo žmoną išprievartavo.

Šiame siautulyje dalyvavo ir „Ungurys“. Pradžioje jam buvo numatytas vado pavaduotojo  vaidmuo, bet greit čekistai susizgribo: per jaunas ir per žalias dar Stasys Biveinis vadovavimui. Tada liepta vaizduoti partizaną, uoliai besirūpinantį sužeista „žmona“ (MGB agentė „Lisa“ (Lapė).

Spalio 2 d. Onuškio valsčiuje minėtoji operatyvinė grupė klastingai nužudė keturis jais pasitikėjusius partizanus ir partizanų rėmėjo Petro Blažonio šeimą – iš viso 8 asmenis. Būrio vadą Siaubą ir jo pavaduotoją Aušrą nušovė operatyvinės grupės vadas Leonidas Zakrevskis – agentas „Koršun“. Kitus du partizanus ir keturis civilius viena automato serija nužudė agentas „Kruk“. Tai buvo ypač patikimas majoro A. Sokolovo smogikas, iš Vakarų Ukrainos atvežtas perverbuotas ukrainiečių partizanas. Dar neatšalus šeimininkų kūnams, smogikai jau šeimininkavo Blažonių kamaroje ir klėtyje, „valgė trofėjus ir gyrė“.

LSSR MGB puikiai įvertino operaciją Trakų apskrity, tik suabejota, ar tikrai reikėjo žudyti civilius gyventojus. Agentas „Kruk“ pasiaiškinime parašė, girdi tai buvo užkietėję nacionalistai,  šeimos tėvas su šautuvu nesiskyrė net virdamas košę, todėl be sąžinės graužimo tokią šeimą buvo galima likviduoti kaip „banditišką“. To pakako, agentai gavo premijas, gerai atšventė. Neskubėjo džiūgauti tik patyręs operatyvininkas majoras A. Sokolovas. Įvertindamas nuotaikas smogikų grupėje ir kiekvieno agento asmenines savybes, pastebėjo, kad grupė laikosi tik kietos rankos valdoma. Nuolat prasiveržia „stribiška“ praeitis: įprotis be saiko girtauti, vogti. 1946-10-15 d. apie  S. Biveinį jis rašė: „Ugorj“ – mažaraštis, ištardyti gali, o užrašyti – ne, taigi negali vaidinti vado vaidmens. Jis gali būti grupės vado pavaduotoju arba politiniu vadovu, bet jokiu būdu ne būrio vadu. Veikdamas grupėje parodė agentui tinkamas savybes. Fiziškai tvirtas, energingas, tačiau mėgsta išgėrinėti ir įtartas vagiliavimu.

Dugne

1946 m. po operacijos Trakų apskrityje, majoras Sokolovas perdavė vadovavimą grupei MVD Telšių apskrities vyr. įgaliotiniui ltn. Čelubejevui. Pats išvyko į Šiaulių apskritį, pasiimdamas su savim patyrusius smogikus ,Čoban, ir Junak,.

Majoro pranašystės pildėsi su kaupu. Nejausdami kietos mj. Sokolovo rankos, smogikai lyg atitrūko nuo grandinės. Žemaitijoje susišaudė su stribais, palaikiusiais juos tikrais partizanais, operacija Eržvilko valsčiuje baigėsi pačiu skandalingiausiu būdu. Tenykščiai partizanai išplatino įspėjimą gyventojams apie apsišaukėlius. Žmonės vos juos pamatę, skubėjo pranešti čekistams.

Nebaudžiamas elgesys grupėje virto į visišką chaosą: užuot vykdę pavestas užduotis, vienas kitą skundė, vogė vienas iš kito, operacijoms išduotus šovinius mainė į degtinę, prisigėrę tarpusavyje mušėsi. Neatlaikęs vyresniųjų engimo, iš būrio pabėgo jaunasis Vasia Kudriašovas, nesibaigiančių balių metu pastojo agentė „Lisa“, pagal poreikį atliekanti ryšininkės arba žvalgės darbą. Sergejus Zakrevskis išaiškinamas praeityje buvęs gestapo bendradarbiu ir konclagerio sargybiniu. Vidinio agento Labeikio-Lobovo motina sulaikyta Utenos turguje, pardavinėdama operacijų metu pavogtus daiktus. Nepakęsdamas netvarkos būry, dirbt atsisakė vienas padoresnių žmonių – smogikas Leontijus Ivanovas iš Vyželių (MGB spec. agentas Vorobej). Pareiškė geriau eisiąs į kariuomenę ir švaria sąžine krimsiąs sprangią kareivio duoną, negu lindėdamas krūmuose vaizduosiąs „banditą“.

Kartu su savo bendrais dugnan ritosi ir šio pasakojimo herojus. 1947 m. sausio pabaigos asmens bylos įrašai jau atvirai atspindėjo agento Ramelio – Ungurio asmenybės degradavimą: nuolat girtauja, plėšikauja, apsikrėtė venerine liga ir nuo jos priverstinai gydomas ligoninėje. Priimamas sprendimas: išgydžius iš specialios grupės pašalinti, nebesant galimybės ateityje panaudoti.

1947 m. pavasarį Stasys Biveinis grįžo į Zarasų apskritį. Apsigyveno Dūkšte pas aktyvistę Zinaidą Fedorovič, kuri esanti jo „civilinė žmona“. Sėti, arti, šienauti tingėjo, prašinėjo pinigų iš kaimynų, ką pagąsdindavo, iš ko geruoju iškaulydavo rublį degtinei. „Civilinė žmona“ Zinaida kentėjo palaidūno šėliones. Sekusi jo klaidžiojimus, LSSR MGB susirūpinusi 1947 m. rugpjūtį konstatavo, kad buvęs agentas Ugorj jau tris savaites nesirodo namuose, pasiėmęs žmonai savigynai išduotą automatą nuėjo Kaladinsko bandon.  Į Zarasus pasiųstas paklausimas, ar tikrai S. Biveiniui skirta tokia užduotis.

Zarasų apskr. MGB viršininkas Ilja Pirogovas Vilnių informavo, kad Biveiniui užduotis nebuvo skirta. Pasivalkiojęs, neseniai sugrįžo į namus. Dažnai vaikšto girtas ir ginkluotas.

Rameliui saugumiečiai tik pagrūmojo kumšteliu, už ką kitas būtų nedelsiant išvažiavęs pas meškas. Buvę šeimininkai dar kartą patikėjo buvusiu bendradarbiu, nusiuntė jį dirbti į Inturkės valsčiaus vykdomąjį komitetą. Tenykščius partiečius įspėjo: Stasys žmogus tarybinis, tik gyvenimas jam buvęs per sunkus… Kam nepasitaiko…

„Kelionės zuikiu“ ypatumai

1948 m. birželį bastantis tarp Švenčionių ir Utenos susitiko du panašaus likimo tarybiniai piliečiai. Stasys Biveinis – MGB agentas Ramelis, Ungurys, vedęs, tačiau nenorintis ir nebesugenantis sąžiningai dirbti, ir nuo Jurbarko kilusi ketvertu metų vyresnė Antanina Vabalaitė, buvusi Švenčionių apskrities Joniškio valsčiaus Pašulniškių pradžios mokyklos mokytoja. Pastaroji – MGB agentė Dama, kurios išdavysčių aukomis tapo du partizanai. Užsimezgė draugystė, peraugo į gerokai artimesnius ryšius, ką sąlyginai galima pavadinti meile. „Civilinė žmona“ nebuvo kliūtis atsivežti Antosę į Dūkštą. Pasisvečiavę, abu nutarė važiuoti į Švenčionėlius.

Kelionei reikalingas bilietas, tai žino kiekvienas. Taip pat beprasmiška tikėtis, kad alkoholikai užsimokės už bilietą. Lygiai taip atsitiko ir minėtai porelei. Važiavo „zuikiu“. Vagone budėjusiam konduktoriui Gudeliavičiui prisistatė: esam trėmimo išvengę vargšai, neturim nė kapeikos, pasigailėk, viršininke konduktoriau. Pasigailėjo, „zuikių“ pakeliui neišlaipino ir milicijai nepranešė. Tik ar geraširdis įtarė, kad šie vargetos jau rezga planą įkišti jį į tamsiąją?

Iš Švenčionėlių įsimylėjėliai patraukė į Švenčionis, o ten – tiesiai pas apskrities MGB skyriaus viršininko pavaduotoją papulkininką Carenką. Prisistatė agentūriniais slapyvardžiais, pasisakė atskleidę fiktyvių dokumentų padirbinėtojus ir jų platintojas seseris Vaiškūnaites bei konduktorių Gudeliavičių. Pastarasis, beje, siūlęs už 500 rublių pirkti fiktyvų pasą. Jūs, viršininke, mums – pinigus, o mes nupirksime pasą ir išaiškinsime, kas juos padirbinėja.

Papulkininkis atvykėliais patikėjo. Gal jį paveikė nuolat linksniuojama Joniškio vlsč. MGB viršininko vyr. ltn. Pečinino pavardė, kurią, lyg šventojo, vis minėjo Antosė?

Gavę prašomus pinigus, šiaudadūšiai išėjo. Tik ne pirkti paso, o ieškoti degtinės. Porelė mintyse, matyt, audė šviesios ateities perspektyvas. „Kelionė zuikiu“ atrodė būsianti pelninga, tačiau tikrovėje tai tapo jų pabaigos pradžia.

Papulkininkis pyksta

Nesulaukęs žinių sutartu laiku, MGB viršininkas liepė suieškoti naujus bendradarbius. Šįkart kalba buvo griežta, nes MGB patikrino informaciją apie tariamus padirbtų pasų platintojus. Apšmeižtųjų laimei, porelė netyčia užkabino vieną patikrintą MGB bendradarbį, kuriuo Carenka neturėjo pagrindo netikėti.

Išklausęs abiejų pasiaiškinimus, papulkininkis Carenka surašė išvadą apie šį gėdingą epizodą baltoje jo žvalgybininko karjeroje. Rašė: pasikalbėjęs su Vabalaite ir Biveiniu, padariau išvadą, kad jie sukūrė šmeižikišką pasakojimą, siekdami įgyti lėšų savanaudiškiems tikslams. Jie anksčiau bendradarbiavo su MGB, bet dabar degradavo ir, siekdami pinigų, nesirenka priemonių. Negalėdami jų įsigyti sąžiningai dirbdami, meluoja ir netgi šmeižia MGB darbuotojus. Ypač Vabalaitė, kurią ir pats Biveinis apibūdino kaip visišką girtuoklę.

Pokalbio metu Carenką purtė šaltukas nuo Biveinio prisipažinimų. Atviravo apie MGB 2N valdybos darbo metodus, miškinių ir civilinių žmonių žudymą Dzūkijos apskrityse. Pasigyrė žinąs specialią agentę Lisa, su kuria jam, Biveiniui, teko ne tik dirbti, bet ir vaizduoti jos vyrą. Dabar ji – Carenkos viršininko pulkininko Berezino informatorė, tverečėno partizano sesuo, ir tik jam, Biveiniui, žinoma, kad Lisos vaikelio tėvas ne partizanas, bet kažkuris iš 2N valdybos smogikų, pašildęs „laputę“ šaltą rudens naktį.

Papulkininkis Carenka suprato, kokį paukštį priglaudė po savo stogu. Pasiteiravo Vilniaus dėl išvardintų faktų tikrumo ir gavo lakonišką patvirtinimą, kad S. Biveinis dalyvavo 2N valdybos vykdomose operacijose. Ką daryti su dugnan puolusiu agentu – nepatarė, Švenčionims subtiliai patarta tvarkytis savo nuožiūra. MGB 2N valdybos ir buvusio globėjo majoro A. Sokolovo buvusio agento likimas jau nebedomino.

Šiaudadūšio galas

Pirmiausia, ką nusprendė papulkininkis, tai atskirti įsimylėjėlius. Dama išsiųsta į Joniškio valsčių ir atiduota perauklėti vyr. ltn. Pečininui. Stasiui Biveiniui pagrasino, kad turėsiąs atidirbti išeikvotus pinigus. Liepta eiti į Garnių kaimo (Ceikinių vlsč.) apylinkes ir vaizduoti nuo trėmimų pabėgusį žmogų. Pasistengti įgauti partizanų rėmėjo Staškūno pasitikėjimą ir jam padedant, įsilieti „veikiančion bandon“.

MGB paskutinį kartą investavo į šiaudadūšį – davė 100 rublių sumokėti Staškūnui už maistą ir degtinę. Jau pirmo išgėrimo metu plepys šeimininkui papasakojo esąs atsiųstas vykdyti čekistų užduotį. Carenka visa tai sužinojo, dar nespėjus Biveiniui išsiblaivyti. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taip ilgai jam atlaidaus sovietų saugumo kantrybės taurę. Paskutine galimybe reabilituotis prieš MGB Ramelis nepasinaudojo, kvailys turėjo suprasti, kad rimtos užduotys padugnėms neskiriamos.

1948 m. rugpjūčio 2 d. Švenčionių valsčiaus Aučynų k. pakrašty kriminalinės paieškos tarnybos jaunesnysis leitenantas Skrobovas sulaikė asmenį be dokumentų, kuris prisistatė Stanislovu Biveiniu iš Dūkšto. Nuvežtas į skyrių, pasisakė vykdantis MGB užduotį sekti pogrindžio dalyvius. Patikrinęs informaciją, Skrobovas liepė sulaikytąjį nuvežti atgal į Aučynas ir paleisti ant kelio į Ceikinius. Nedidelis ponas, pareisiąs pėsčiomis, iki Garnių – vos ketvertas kilometrų. Vis dėlto tie kilometrai tapo lemtingi. Kažkur tarp Bujutiškės ir Garnių, netoli Mergežerio upelio, nuaidėjo šūviai. Švenčionių apskr. byloje surašytas trumputis aktas bylojo, kad milicijos patruliai sustabdė asmenį be dokumentų, kuris pasipriešino ir buvo nušautas.

Tyrimą nutraukė, net žmoniškai neapklausę šovusio patrulio. Nufotografavo lavoną, nuotraukas įsegė į bylą. Tik tiek. Tarsi taip ir turėjo atsitikti – šuniui šuniška ir mirtis.

Čia galima būtų padėti tašką juodoje kaip naktis šiaudadūšio Stasio Biveinio gyvenimo istorijoje. Išdavinėjo ir žudė jau kiti, ne mažiau kruvini, bet gal kiek gudresni ar tiesiog laimingesni. Kai kam už niekšybes likimas atlygino senatvėje. MGB agentė Lisa išaugino sūnų, bet motinai jis netapo užuovėja. Greičiau kryželiu, nes šis pusę gyvenimo praleido kalėjimuose, po ketvirto teistumo pripažintas recidyvistu. Užtat anūkė, kiek galėjau spręsti iš pokalbio telefonu, pasirodė lyg ne to lizdo paukštelis. Šauni, kultūringa. Paaiškino, kad močiutė mirė 2000 m. Naujojoje Vilnioje, nusinešdama į kapus išdavystėmis suteptos savo jaunystės paslaptis.

Vietoje P. S.

1999 m. kalbintas Salako valsčiaus stribų būrio narys Anikiejus Semionovas (1920–2012 m.) apie šio pasakojimo herojų taip atsiliepė: „Stasį Biveinį pažinojau, jis buvo iš Kulokynės kaimo. Nerimtas vyras. Girtuoklis. Padugnė net, sakyčiau. Sakot nebėra gyvo? Sakot nušovė? Labai gali būt, tikiu tuo. Tokie, kaip jis, sava mirtim nemiršta. Ilgam amžiui nugyvent irgi reikia turėt proto“.

Redakcijos archyvo nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *