Yra žmonių, kurie dar jaunystėje ir mokykliniame suole jau pradeda svajoti apie būsimą profesiją, kuri lydėtų jį visą darbingą gyvenimą. Bet būna ir kitaip, kai būsimą profesiją pasirenka pagal tėvų norą ar pageidavimą ir to nesigaili. Vienas iš tokių yra rajone gerai pažįstamas buvęs ilgametęs Kelių tarnybos vadovas Vincentas Vytautas Cicėnas, kurį įprasta buvo vadinti tik Vytauto vardu.

Gimė ir užaugo Pempiškės kaime, kurio pavadinimas tikriausiai prigijo nuo balos prie besikuriančios gyvenvietės, kurioje gausiai veisėsi pirmieji pavasario paukščiai – pempės. Kažkada čia buvo įsikūrusios devyniolika sodybų, kuriose klykavo gausus būrys vaikų, o jie, kaip ir Vytautas, varstė Kiniūnų septynmetės mokyklos duris. Po septynerių mokslo metų tie mokiniai, kurie pageidavo siekti aukštesnio išsilavinimo, pasuko į įvairias mokyklas, o Vytautas nuo 1958 m. pradėjo lankyti buvusią Ignalinos vidurinę mokyklą, apsigyvenęs pas mamos seserį Girminiuose. Mokėsi čia dvejus metus.

Gal ir ilgiau būtų mokslas užsitęsęs, bet jo tėvas įkalbino, kad atėjo laikas galvoti apie savarankišką gyvenimą ir pasirinkti tinkamiausią profesiją. Jo nuomone, patikimiausias yra geležinkeliečių darbas. Jie net karo metu išlieka savo postuose ir išugdo drausmingus bei pareigingus vyrus. Visada šventai gerbdamas tėvą ir jo nuomonę, sūnus neišdrįso jam prieštarauti iš išvyko į Vilnių tęsti mokslus tuometiniame geležinkelio transporto technikume. Čia tuomet buvo ruošiami ne tik geležinkeliečiai, bet ir kelininkai. Būtent pastarųjų profesija Vytautui labiau patiko ir jis baigė technikumą, įsigijęs kelių techniko diplomą. Technikumas tada buvo sąjunginės reikšmės ir jo diplomantus pagal poreikį nukreipdavo į bet kurią SSRS respubliką. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Vytautas, kartu su dar dviem bendradarbiais, savo savarankišką gyvenimą pradėjo Rusijoje, atšiaurioje Murmansko srityje, įdarbintas brigadininku geležinkelio tarnyboje. Ten tiesė plieninius kelius visai šalia Suomijos sienos. Neilgam jis čia užsibuvo, nes buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo Vologdoje, o po priesaikos buvo išsiųstas tęsti tarnybą net į Vokietiją, kur paskirtas raketinio pulko kovinės mašinos vadu. Čia ir prabėgo treji tarnybos metai, po kurių jau sugrįžo į Lietuvą. Įsidarbino Vilniaus kelių tarnyboje vyr. meistru, o vėliau – darbų vykdytoju.

Kaip prisimena Vytautas, jo vadovaujamai brigadai teko tiesti kelius įvairiose Vilniaus r. gyvenvietėse. 1970 m., kai sukūrė šeimą, jau iškilo būtinybė susirasti ir atskirą butą. Tokia galimybė atsirado Šalčininkų r., kur įsidarbino vyr. inžinieriumi šio rajono kelių tarnyboje. Daugiau nei 18 metų čia tobulino savo, kaip kelininko, darbo įgūdžius, tiesiant naujus kelius ir dengiant juos asfaltu, nes čia buvo įkurtas asfaltbetonio mazgas.

Į savo gimtąjį Ignalinos rajoną V. Cicėnas buvo sugrąžintas 1989 m., kai į užtarnautą poilsį buvo palydėtas ilgametis Kelių tarnybos vadovas Lionginas Šapkauskas. Jis ir užėmė jo vietą.

Kaip prisimena Vytautas, jau nuo pat darbo pradžios teko su savo pavaldiniais kurti patikimą technikos tarnybos bazę. Pavyko pastatyti naujus technikos saugojimo garažus, įrengti druskos ir smėlio mišinių sandėlius, pagerinti kelinininkų buitines poilsio ir darbo sąlygas. Daug pastangų prireikė atnaujinant gana primityvią ir pasenusią kelių priežiūros techniką. Jos teko ieškoti net keliose respublikose. Pasak kelių tarnybos vadovo, patys dėkingiausi metai buvo, kai tik Lietuva buvo priimta į ES sudėtį. Tada kelių tarnybai buvo skiriama daugiau lėšų kelių tiesimui ir jų priežiūrai. Bet po metų kitų tas lėšas vėl pradėta mažinti. Todėl tik pagrindinių kelių priežiūrai buvo galima skirti daugiau dėmesio. O iš gyventojų tekdavo susilaukti teisėtų priekaištų, kad žvyrkeliai žiemos metu prasčiau prižiūrimi. Be abejo, kad tai priklausė ne vien nuo vietos kelininkų, o ir dėl lėšų stygiaus. Nepaisant to, vis dėlto pavyko deramai sutvarkyti Ignalinos m. pagrindines gatves, išasfaltuoti kelius link Mielagėnų, Meironių ir kitų gyvenviečių.

Rimtų rūpesčių būta kasmet, nes automobilių skaičius vis gausėjo, o patenkinti jų savininkų ir vairuotojų didėjančias pretenzijas nebuvo galimybės. Pasak V. Cicėno, kai jis pradėjo vadovauti rajono Kelių tarnybai, joje dirbo apie 130 žmonių, o kai buvo palydėtas į užtarnautą poilsį, jų buvo likę vos daugiau nei 60. Todėl gerai supranta, kad dabartiniams kelininkams dabar nelengva.

Apžvelgdamas daugiau kaip 43-ejų metų patirtį dirbant kelių tarnyboje, Vytautas iki šiol yra patenkintas, kad jis sąžiningai per tuos metus vykdė tėvo pageidavimą tapti kelininku ir už tai jam liko dėkingas, nes vargu ar kitą profesiją būtų labiau pamėgęs.

Beje, reikia paminėti, kad, vykdant atsakingas pareigas, jis aktyviai dalyvavo ir rajono visuomeniniame gyvenime. Jis, kaip socialdemokratų skyriaus narys, net kelias kadencijas buvo renkamas rajono tarybos nariu. Aktyviai dalyvavo ir partijos veikloje. Ne vienerius metus buvo renkamas partijos respublikinės tarnybos nariu, o pastaraisiais metais, kaip principingam partiečiui, patikėtos partijos finansų komisijos nario pareigos.

Šį rudenį, kai V. Cicėnas pažymėjo 70-ies metų jubiliejų, jam už aktyvią veiklą partijoje nuoširdžią padėką perdavė partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius ir mūsų kraštietis, Nepriklausomybės akto signataras bei partijos garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, taip pat skyriaus partiečiai, linkėdami jam dar ilgų gyvenimo metų, geros sveikatos ir išlikti tokiu pat principingu, kokiu buvo iki šiol.

Autoriaus nuotr.